Vis dar norisi tikėtis, kad Klaipėda – patrauklus miestas. Tikrai norisi. Tačiau niekaip vis tiek neišeina.

Antradienį, iškart po Joninių savaitgalio, nutarėme pasivaikščioti po miesto centrą. Buvo pietų metas.

Senamiestyje vaikščiojo kelios nedidelės vokiečių turistų grupelės, gatvėse tvyrojo karštis. Šalia restauruojamo Dramos teatro tvoros, ant kurios prikabinėta įdomių ir nostalgiškų senosios Klaipėdos nuotraukų, yra keli dengti suoleliai. Vokiečiai dairėsi, kaip čia ant jų prisėdus pailsėti toje kaitroje ir apžiūrėti tas nuotraukas.

Nė vienas neprisėdo.

Klausite, kodėl? Ogi todėl, kad ant jų sėdėjo valkatos. Vienas buvo susikrovęs savo maišus ir neskustu veidu dairėsi paklaikusiomis akimis aplinkui.

Kitas sėdėjo ant kito suolelio. Be nieko. Su kelnėmis, bet be kojinių. Prisėdo pailsėti prie likimo brolių kompanijos, kuri labai nesislėpdama kažką girsnojo iš vienkartinių indų. Ne iš kokių nors purvinų puodukų, juk beveik inteligentai susirinko, kad ir šiek tiek smirdintys.

Taigi vokiečiai iš tolo žiūrėjo į šiuos, kaip sakoma, vaizdelius ir kraipė galvas. Jie net neįtarė, kad jeigu prisėstų šalia tų „bomžų“, gali netekti ne tik savo piniginių, bet ir dar gauti į galvą. Už nieką – šiaip sau.

Parafrazuosiu Vladimirą Leniną: gėda, gėda ir dar kartą gėda! Nėra kur akių padėti prieš tuos vokiečius, nors jų ir nepažįsti, bet vis tiek totaliai gėda. Gėda dėl tokios Klaipėdos ir tokios Lietuvos.

O žmonės juk atvažiavo pas mus savo „Heimat“ pasižiūrėti. Ir savo svajose jie atvažiuodami nostalgiškai regi dailius raudonų plytų namelius su rožynais ir švariais takeliais, kuriais vaikšto tautiniais rūbais apsirengę prieškario ūkininkaičiai. Juk prisižiūrėjo žmonės idiliškų paveikslėlių iš senų knygelių apie Klaipėdos kraštą.

O čia juos pasitinka ne idilija ir rožės, o „bomžai“ paraudusiais nuo alkoholio snukiais.

Žiūri į tokius vaizdus ir galvoji: na, nejaugi esame tokie bejėgiai, kad nieko nebegalime padaryti šiuo, regis, elementariu klausimu? Gal jau iš tiesų atėjo laikas apsivalyti nuo šito košmariško blogio? Juk iš tiesų gėda. Ne tik prieš visus, bet ir patiems prieš save.