MUMIJOS PRISIKĖLIMAS: AUŠRA

Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) – žymiausias visų laikų politikos plikis, tapęs garsiausia XX a. iškamša, gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske (dabartinis Uljanovskas), Rusijoje, gana retame provincijos aukštesniojo vidurinio luomo šeimoje.

Šio sluoksnio žmonės, kurie įdėję daug asmeninių pastangų ir išbučiavę reikiamus pasturgalius, galėjo tikėtis sėkmingos karjeros armijoje arba civilinėje tarnyboje, nebuvo žemvaldžiai aristokratai, tačiau priskirti jų baudžiauninkams ar darbininkams taip pat nederėtų, tad Vladimiro Iljičiaus, kaip ir daugelio jo žymiausių pasekėjų (Mao arba Fidelio) kilmė patvirtina seną liūdną tiesą, kad pagrindinė marksizmo smogiamoji jėga yra ne proletarai, o pernelyg išprusę aukštesniųjų luomų jaunuoliai, gimę su auksiniu šaukšteliu tiesiojoje žarnoje.

Spėjama, kad savajame genofonde Vova turėjo rusų, švedų, vokiečių, kalmukų (į mongolus panaši etninė grupė) ir žydų kraujo. Volodios tėvas Ilja Nikolajevičius (1831–1886) buvo buvusio, bet prasigyvenusio baudžiauninko sūnus, kuriam pavyko tapti tiksliųjų mokslų atstovu ir pagerinti savo socialinį statusą, dirbant ugdymo srityje.

1863 m. jis vedė Blankų giminės atstovę, gydytojo dukterį Mariją Aleksandrovną. Netrukus po vedybų jie persikėlė į Žemutinį Naugardą, o 1864 m. vasarą Marija pagimdė dukterį Aną (1864–1935). 1866 m. jiems gimė antras vaikas, sūnus Aleksandras (1866–1887), o po ketverių metų pasaulį išvydo ir būsimasis bolševikų vadas Vladimiras.

„Jis buvo trečias vaikas, labai triukšmingas – didelis rėksnys kovingomis ir džiugiomis akutėmis. Pradėjo vaikščioti maždaug tuo pat metu, kaip pusantrų metų jaunesnė sesutė Olia (t. y. Olga). Ji ėmė vaikščioti labai anksti, niekas net nepastebėjo jos pirmųjų žingsnių. O Volodia vaikščioti pradėjo vėlai; sesuo tyliai griuvinėjo (anot auklės, „vartaliojosi“) ir pati atsikeldavo rankomis remdamasi į grindis, o jis visada susitrenkdavo galvą ir garsiai paleisdavo dūdas“, – prisiminė vyresnioji sesuo Ana savo knygoje „Atsiminimai apie Iljičių“.

Pasakojama, kad mažasis Volodia buvo linkęs elgtis piktavališkai ir grubiai su kitais šeimos nariais, tačiau jis taip pat pasižymėjo žavesiu, padėdavusiu pelnyti auklės Varvaros atleidimą, o iškrėtęs šunybę visada ankščiau ar vėliau prisipažindavo motinai.

Vyrui išvykus darbo reikalais, Marija Aleksandrovna nepaklusniuosius bausdavo liepdama pasėdėti ant kėdės tėvo darbo kambaryje. Likus keliems mėnesiams iki Volodios gimimo, Uljanovai persikraustė į Simbirską. Čia jie apsigyveno Streleckajos gatvės name, kurį jiems išnuomojo Pribylovskių šeima.

Vėliau Marija dar pagimdė dukteris Olgą (1871–1891) ir Mariją (1878–1937) bei trečiąjį sūnų Dmitrijų (1874–1943). Be šių vaikų Uljanovams pavyko susilaukti dar vienos Olgos (1868–1869) ir berniuko Nikolajaus (gimė ir mirė 1873), tačiau jie abu iškeliavo kūdikystėje.

Pasakojama, kad Ilja buvo labai religingas (jis pakrikštijo visus savo vaikus), o Marija Aleksandrovna buvo gana abejinga ir neutrali religijos atžvilgiu. Vėliau jų vaikai, kaip ir daugelis tais laikais gimusių bei augusių inteligentijos atstovų, visiškai nusigręžė nuo tikėjimo.

Daugiau nei du dešimtmečius Uljanovų šeimos gyvenimas buvo gana ramus. Ilja tapo liaudies ugdymo įstaigų inspektoriumi, o tai reiškė, kad šis nešnekus, gana uždaras, jausmų, kaip ir jo žmona, nemėgstantis rodyti, liaupsių netrokštantis ir kitiems pagyrų nežarstantis žmogus privalėjo apvažiuoti apie 41 tūkst. kv. km teritoriją bei patikrinti vykdomų lavinimo procesų kokybę ir skirti dėmesio naujų įstaigų steigimui bei statyboms.

Galiausiai jis tapo gubernijos liaudies lavinimo įstaigų direktoriumi. Šeima taip pat prisidurdavo lėšų priimdama nuomininkus, o vasaromis Ilja su Marija keliaudavo po Pavolgį, lankydami gimines.

1878 m. vasarą Uljanovai persikėlė į Simbirsko Maskvos gatvėje 48 numeriu pažymėtą būstą. Už uolią tarnybą Ilja buvo apdovanotas (jam suteikta kažkas panašaus į didiko titulą), o beveik visi vaikai, įskaitant Vladimirą, rodė labai gerus lavinimosi rezultatus, tačiau įpusėjus devintajam XIX a. dešimtmečiui šeimos idilė pradėjo irti.

1886 m. sausį Ilja Nikolajevičius mirė (oficiali mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis), o 1887 m. gegužę šeimos pasididžiavimas, puikius rezultatus rodęs Aleksandras Iljičius buvo pakartas dėl įsitraukimo į sąmokslą, kuriuo siekta nužudyti Rusijos carą Aleksandrą Aleksandrovičių (1845–1894).

Tai buvo anarchistų (nihilistų) radikalių, terorą sėjusių kairiųjų, siautėjimo metas, o po pasaulį vis labiau plito mokslinės fantastikos autorių Karlo Heinricho Markso (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) idėjos. Šie autoriai savo apsakymuose, taip pat veikaluose „Komunistų partijos manifestas“ (Das Kommunistische Manifest, 1848) ir „Kapitalas“ (Das Kapital. Kritik der politischen Ökonomie, 1867–1894) tvirtino, kad visą žmonijos civilizaciją yra persmelkusi socialinių sluoksnių kova.

Pati nuožmiausia priešprieša egzistuoja tarp vadinamojo proletariato (neturtingų valstiečių bei darbininkų) ir buržuazijos (vidurinių ir aukštesniųjų luomų), tačiau įvykdžius revoliuciją, įvedus proletariato diktatūrą ir panaikinus privačią nuosavybę, turėtų būti sukurta komunizmu vadinama santvarka, kurioje visi būsią lygūs.

Nežinia, ar Saša siekė nužudyti carą nuoširdžiai tikėdamas šiais kliedesiais, ar kamuojamas depresijos dėl tėvo mirties, tačiau jis iš karto prisipažino ir prisiėmė kitų konspiratorių kaltę. Jis taip pat atsisakė nusiųsti carui malonės prašymą.