Ko tik neišgirsi iš politikų per diskusijas apie naują įstatymo projektą dėl smurto prieš vaikus. Vieni puolė dalytis asmenine vaikystės patirtimi, kai gaudavo beržinės košės. Kiti puolė gąsdinti lesbietėmis ir gėjais, kurie neva nekantraudami laukia šio įstatymo, kad galėtų susirinkti vaikučius iš tradicinių šeimų. Taip pat sužinojome, kad norvegai, vokiečiai ir kitos Vakarų Europos tautos jau beviltiškai degradavo ir ten pat prievarta stumia Europos Sąjungos naujokes.

Žodžiu, emocijų daug, bet iš esmės šis įstatymas nieko nepakeis. Bet kokį smurtą įstatymais dar seniau yra uždraudę ne tik vakariečiai, bet ir mūsų istorinei patirčiai artimesni ukrainiečiai, latviai. Niekas ten nepuola už pakeltą balsą atiminėti iš padorių šeimų vaikus ar bausti tėvus.

Vieną yra formaliai priimti įstatymą ir visai kas kitą pagal jį gyventi. Šiuo metu leidžiama tėvams ar globėjams vaiką drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Asocialiems mūsų išlaikytiniams, kurie gimdo vaikus dėl pašalpų, į tai nusispjauti. Jie pliekia atžalas be jokios priežasties ir stumia į gatvę kaulyti centų, o mes bejėgiškai skėsčiojame rankomis. Čia neužtenka sugriežtintų įstatymų – reikia ilgalaikių veiksmingų programų.

Garliavos įvykiai parodė, kad vaiko teisių gynėjams dar sudėtingesnės tos situacijos, kai mažieji traumuojami ne girtuoklių šeimose. Ši istorija gal ir nebūtų išsirutuliojusi iki tragiškų įvykių, jei tinkamai ranka rankon dirbtų ir teisėsauga, ir vaiko teisių gynėjai. Buvo būtina iškart kelti klausimą, iš kur atsirado tokie jos šiurpūs liudijimai: ar dėl netinkamo motinos gyvenimo būdo, ar dėl tėvo savanaudiško manipuliavimo vaiku. Tikėtina, kad šioje situacijoje būtų pravarti ta keikiama vakariečių patirtis laikinai įkurdinti vaiką neutralioje, ramioje aplinkoje. Tačiau tam reikia visiško visuomenės pasitikėjimo valstybinėmis institucijomis, o mums, deja, iki to dar toli. Iš čia ir baimė, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos puls atiminėti atžalas ne tik tada, kai reikia, bet ir patikėję kerštaujančiu kaimynu.

Galiausiai diskutuodami dėl diržo žalos ar naudos per mažai kalbame apie pareigos jausmo vaikams skiepijimą. Ne veltui daug mokytojų teigia bijantys naujo įstatymo vien dėl to, kad bus dar sunkiau susikalbėti su moksleiviais.