Egipto problema – socioekonominės problemos. Akivaizdu, kad valdžios kaita didžiausioje arabų valstybėje esminių valstybės problemų neišspręs. Veikiau priešingai.

Nuvertus Hosnį Mubaraką atrodė, kad Egiptas, nors pamažu, juda reformų keliu. Pirmiausia, imtasi politinių reformų, tačiau demokratinės santvarkos įvedimas iš esmės situacijos nepakeitė.

Viena vertus, rinkimų laimėtojai Musulmonų brolijai buvo skirta nedaug laiko reformoms vykdyti, kita vertus, jėgų persistumdymas Egipte tarp skirtingų politinių grupių ir kariuomenės pasirodė esantis komplikuotas.

Egipte kariuomenė turi didelę įtaką. Armijos generolai valdo Egiptą nuo pat 1952 m., kai Egipte nuversta monarchinė santvarka. Tuo metu Musulmonų brolija, ilgai buvusi pogrindyje, iškilo kaip stipri politinė jėga, kadangi kitos Egipto politinės jėgos tiek iš liberalios, tiek kitų stovyklų nesugebėjo sukurti tinkamos alternatyvos – atpažįstamos visuomenėje.

Galima manyti, kad visos politinės jėgos Egipte ir šalies kariuomenė suvokia, jog gyventojų gerovės kūrimas gali suvaldyti situaciją. Tačiau reformoms reikia stabilumo šalies politinėje sferoje. O stabilumo nėra...

Įvykiai Egipte kelia nerimą. Ten, skirtingai nei Sirijoje, nevyksta fundamentalus konfliktas (tarp alavitų ir sunitų), tačiau politiniai prieštaravimai, atrodo, gali sukelti ne mažiau problemų. Egipte, tikėtina, neišvysime Sirijos scenarijaus, tačiau neramumų aukų gali būti ne vienas šimtas. Ir tai dar labiau kels įtampą. Maža to, atsiras tokių, kurie įtampą kurstys, kaip nutiko Irake 2005–2006 m.

Šiuo atveju, situacija Egipte – sudėtinga ir, atrodo, labiausiai tikėtina kietesnio nei anksčiau kariuomenės valdymo galimybė.

Žinoma, galimas ir politinis sprendimas. Vis dėlto pastarasis kelias kol kas atrodo duobėtas. Vargu ar be Musulmonų brolijos kas nors turi tokią įtaką Egipte, kad galėtų savarankiškai (be armijos pagalbos) valdyti.

Maža to, reformoms (kurios būtinos) reikia stiprios ir, svarbiausia, vieningos vyriausybės, o ar tokią pavyks suformuoti?