Antai, praėjus vos keliems mėnesiams po Kremliaus viešųjų ryšių akcijos, kitame pasaulio krašte – Egipte naujasis „faraonas“ Gamalis Abdelis Nasseras Husseinas (1918–1970) nusprendė nacionalizuoti Atlanto ir Indijos vandenynus jungiantį Sueco kanalą (1956 m. liepos 26 d.), o vėliau, tų pačių metų rudenį, Didžioji Britanija bei Prancūzija, padedama Izraelio, pabandė susigrąžinti kanalo kontrolę jėga ir užsitraukė Jungtinių Amerikos Valstijų rūstybę.

Pakrikštyti Gamalio marksistu arba prosovietiniu veikėju galbūt ir nederėtų, tačiau šiuo metu ekspertai yra linkę laikytis prielaidos, kad šis legendinis Egipto politikos veikėjas tuo metu žaidė dvigubus, trigubus ar net keturgubus žaidimus su Jungtinėmis Valstijomis bei Sovietų Sąjunga. Jis veikiausiai norėjo, kad abi šios galiūnės viena su kita peštųsi dėl jo prielankumo, ir tikėjosi, kad tiek viena, tiek kita pasiūlys už jo meilę atitinkamą kainą.

1958–1959 m. žiemą SSRS valdovų laukė dar viena nuostabi žinia, skelbianti, kad toli už jūrų marių, prie pat Jungtinių Valstijų sienos stūksančioje Kubos saloje įvyko marksistinė proletariato revoliucija. Amerikiečių remtas nevykėlis diktatorius Rubenas Zaldivaras (1901–1973), popkultūroje labiau pažįstamas Fulgencio Batistos y Zaldivaro pseudonimu, pabėgo į užsienį, o naujuoju salos valdovu tapo kitas autoritaras, žymiausias XX a. politikos barzdočius Fidelis Alejandro Castro Ruzas (1926–2016).

Kiek vėliau tų pačių 1959-ųjų vasarą (liepos 25 d. – rugsėjo 4 d.) sovietinis bei amerikietiškasis pasauliai susidūrė dar vieną kartą, mat Jungtinės Valstijos į Maskvą atvežė vadinamąją Nacionalinę amerikietiškąją parodą (angl. American National Exhibition), per kurią stengtasi tenykščiams homo sovieticus rūšies atstovams pristatyti amerikietiško gyvenimo būdo privalumus.

Pasakojama, kad per jos atidarymą (ar kažin kada vėliau, parodai įsisiūbavus) tarp būsimojo JAV prezidento Richardo Milhouso Nixono (1913–1994), tuo metu ėjusio viceprezidento pareigas, ir Nikitos kilusi diskusija, kuriai įsismarkavus abu politikai (padedami vertėjų) siekė apginti savąsias santvarkas.

„Šį namą galima nusipirkti už 14 tūkst. JAV dolerių, o dauguma amerikiečių Antrojo pasaulinio karo veteranų gali įpirkti būstą už sumą, svyruojančią nuo 10 tūkst. iki 15 tūkst. JAV dolerių. Leiskite pateikti jums suvokiamą pavyzdį. Mūsų plieno pramonės darbininkai, kaip jums žinoma, dabar streikuoja, tačiau įsigyti šį namą galėtų bet kuris plieno pramonės darbuotojas. Jie uždirba tris dolerius per valandą. Šis namas „reikalauja“ 100 dolerių per mėnesį, o jo pirkimo sutartis trunka nuo 25 iki 30 metų“, – čiulbėjo R. M. Nixonas, kurį, lyginant su dabartiniu Baltųjų rūmų (angl. White House) šeimininku ar jo padėjėjais, būtų galima laikyti šventuoju.

„Mes turime plieno darbininkų ir valstiečių, galinčių išleisti 14 tūkst. dolerių būstui. Jūsų amerikietiški namai statomi tik dvidešimčiai metų, kad statytojai galėtų parduoti kuo daugiau naujų būstų. Mūsų statiniai – ilgalaikiai. Statome savo vaikams ir anūkams“, – standartine smegenų plovimo mantra, nutaisęs kiaulės akis, atkirto Nikita.

Diskusija gal ir nebuvo labai draugiška, tačiau kiek vėliau po pasaulį pasklido visus pritrenkusi žinia, skelbusi, kad tuomečio JAV prezidento Dwighto Davido Eisenhowerio (1890–1969), draugų familiariai vadinto Ike’u, administracija nusprendė pakviesti Nikitą apsilankyti Jungtinėse Valstijose su oficialiu vizitu. Per diskusiją su R. M. Nixonu Nikita, kaip ir pridera Kremliaus carui, visomis išgalėmis stengėsi sumenkinti amerikietiško gyvenimo būdo pasiekimus bei kuo labiau pašlovinti savąją socialistinę utopiją, tačiau atsisakyti nemokamos ir prabangios kelionės į priešo kraštus už savos valstybės biudžeto lėšas jis nedrįso.

Teigiama, kad Nikitą gabenęs lėktuvas „Tupolev“ (Tu-11) pasiekė Jungtinių Valstijų žemes 1959 m. rugsėjo 15 d.

Iš Maskvos į Vašingtoną be sustojimo nuskristi gebėjusi gelda nusileido Merilande netoli Vašingtono, o kartu su Nikita į Naująjį pasaulį atvyko ir jo partnerė Nina (1900–1984), sūnus Sergejus (1935–2020), dukterys Julija (1915–1973) ir Rada (1929–2016) bei žentas (Rados vyras) Aleksejus (1924–1993).

Sklando legendos, kad prieš kelionę lėktuvą tikrinę ekspertai rado jo fiuzeliaže įtrūkimų bei patarė Nikitai pasirinkti kitą transporto priemonę, bet šis pasakęs griežtą „ne“.

Nikitai išsilaipinus amerikiečių kraštuose, per priėmimą buvo pasakyta daug gražių, bet nereikšmingų žodžių. Jis taip pat buvo pasveikintas šūviais į orą bei pagerbtas Sovietų Sąjungos himnu, o kiek vėliau, po oficialaus sutikimo, svečiai iš SSRS nuvyko į vadinamuosius Blairo namus (angl. Blair House), naudotus kaip oficiali JAV prezidento svečių rezidencija.

Pasakojama, kad dar tą pačią dieną Ovaliajame kabinete Kremliaus šeimininkas D. D. Eisenhoweriui įteikęs „dovanėlę“ – Mėnulyje nusileidusio sovietinio zondo „Luna 2“ kopiją.

Priimdamas šią dovaną, Baltųjų rūmų šeimininkas, kaip ir pridera rimtam politikui, neparodė beveik jokių emocijų, tačiau galima neabejoti, kad tą akimirką šis pragmatiškas ir nuosaikus, su skirtingų pažiūrų žmonėmis sutarti gebėjęs respublikonas buvo klaikiai įsiutęs.