Prezidentas Gitanas Nausėda, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje sakydamas savo drąsią ir principingą kalbą, įkvepiančią saugoti tarptautinę pasaulio tvarką, kalbėjo apie gėdą kaip apie reikšmingą svertą, ribojantį agresorių, nusižengėlių elgesį. O namie, prieš pat būstinę S. Daukanto aikštėje, šalies vadovas gavo vardą Gėda Nausėda. Jį skandavo Lietuvos kultūros šeima, staiga tapusi burbulu aukščiausiai valdžiai, pasijutusi jos išniekinta, apspjauta. Tik gėda paralyžiuoja ne tuos, kurie priima marginalinius sprendimus, o tuos, kurie tampa jų įkaitais. Deginanti gėda yra kultūros žmonių jausmas, apėmęs nuo valdančiųjų koalicijos „dovanos“ naujosios Kultūros dienos proga, kuri pirmąkart paminėta rugsėjo 22-ąją, per M. K. Čiurlionio 150-ąjį gimtadienį.

„Nemuno aušros“ deleguotas ir šalies vadovo palaimintas kultūros ministras Ignotas Adomavičius, pramušęs visus gėdos dugnus, vienintelis to nesupranta. Jam, kaip byloja liaudies išmintis, gėda akių negraužia ir neskauda. Netgi bendramokslių, norėjusių jį apsaugoti nuo viešos gėdos, pastangos šio sunkiai išvis kame nors susigaudančio asmens buvo suvoktos kaip... palaikymas kandidatuoti į kultūros ministrus. O socdemų flagmanės Vilijos Blinkevičiūtės pamesta gėda kaip lakusis kovidas užkrėtė visą partiją: melavimas tapo jos lyderių kalba, o politinis ciniškumas – partijos norma.

Tikime Lietuva, kuriai neteks degti iš gėdos. Per stulbinamo proveržio metus nuo Kovo 11-osios sugebėjome įrodyti, kad turime kuo didžiuotis. Ypač – kultūroje, kurį įgijo tarptautinį prestižą. Net jei „aušriečiams“ tai atrodo niekiniai pasiekimai, o kultūros žmonių nerimas dėl ateities – isterija.