Europos valstybės įspėjo Rusiją, kad jai gresia naujos sankcijos, jeigu ji nesilaikys paliaubų tarp Ukrainos dalinių ir promaskvietiškų sukilėlių pajėgų, –  praėjusio penktadienio rytą pranešė agentūra „AFP“.

Ji pridūrė, jog Kijevas ir Vakarai kaltina Rusiją, kad ši kursto Ukrainoje karą, siųsdama ginklus ir karius į pagalbą prorusiškiems sukilėliams, Ukrainos rytinėje dalyje kovojantiems su Kijevo daliniais. Maskva tai neigia. 

Pasibaigus Europos Sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimui Briuselyje, ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as abu vėlai ketvirtadienio vakarą pareiškė, jog paliaubų nesilaikymo atveju Rusijai gali būti taikomos „naujos sankcijos, papildančios tas, kurios jau dabar galioja“.

F. Hollande`as taip pat pažymėjo, jog dar nėra sąlygų Prancūzijai tęsti dviejų „Mistral“ klasės karinių laivų Rusijai perdavimą, kurį Paryžius turėjo nutraukti įsiliepsnojus Ukrainos konfliktui. Jis prasidėjo prieš beveik metus, 2014-ųjų balandį, ir pareikalavo daugiau nei 5300 žmonių žūčių ir milijono žmonių išvarymo iš savo namų bei sodybų.

Plačiau susidariusią padėtį nušvietė amerikiečių strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai. Priminę, jog „po beveik 20 valandų trukusių derybų Minske Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai ketvirtadienio rytą priėmė susitarimą dėl krizės rytų Ukrainoje“, amerikiečių analitikai teigė, jog „tai mažų mažiausiai liudija diplomatinį norą iš visų pusių pasiekti susitarimą po intensyvių kovų tarp Ukrainos saugumo pajėgų ir prorusiškų separatistų.

Vis dėlto Ukrainos krizės rutuliojimasis priklausys nuo to, kaip – ir ar išvis – šis susitarimas bus įgyvendinamas. Kai kurie jame paliesti punktai kelia ginčų, kitus galima įvairiai interpretuoti, todėl tikroji šio susitarimo reikšmė paaiškės tik per ateinančias kelias dienas ir savaites.

Daugeliu techninių detalių susitarimas atspindi paliaubas, jau pasirašytas rugsėjo pradžioje. Visiškas ugnies nutraukimas turi būti paverstas tikrove vasario 15-osios vidurnaktį, ir abi pusės turi atitraukti sunkiąją ginkluotę per ne daugiau nei 14 dienų nuo antrosios paliaubų dienos.

Susitarimas taip pat reikalauja išvesti visas ginkluotas užsienio kariuomenės ir samdinių pajėgas iš Rytų Ukrainos teritorijos, šį procesą prižiūrint ESBO ir Trišalei kontaktų grupei.

Be to, reikalaujama tam tikrų politinių teisių separatistų kontroliuojamoms teritorijoms, įskaitant teisę rengti vietos rinkimus, vietos savivaldos teisę, specialų statusą tam tikroms Donecko ir Luhansko apygardoms, taip pat ir pokyčių Ukrainos Konstitucijoje šiems potvarkiams teisiškai įtvirtinti.

Jeigu Kijevas atitinkamus nutarimus priims ligi 2015-ųjų pabaigos, Ukrainai bus leidžiama perimti savo sienos su Rusija kontrolę.

Taigi šiuo visus ginčijamus klausimus apimančiu susitarimu iš esmės separatistų valdomoms teritorijoms suteikiama faktiškoji autonomija, visai nesvarbu, kas politiškai būtų teigiama tam, kad Kijevas, kaip sakoma, „išsaugotų veidą“, t. y. nepralaimėtų prestižo. Susitarimas yra žingsnis į šių regionų pripažinimą atskirais nuo Ukrainos centro.

Tačiau kaip tik šis susitarimo visapusiškumas labai apsunkins jo įgyvendinimą. Kiekvienas punktas apipintas daugeliu sąlygų, ir nesėkmė kokio nors vieno punkto atžvilgiu gali išardyti visą susitarimą. Kaip tik dėl to šio pakto reikšmė ir priklauso nuo jo įgyvendinimo, pradedant ugnies nutraukimu nuo vasario 15 d.

Atsižvelgus į ankstesnių susitarimų įtvirtinti tikras ir patvarias paliaubas neveiksmingumą, esama daug abejonių, ar ir šitas susitarimas duos vaisių. Tačiau jo kontekstas ypatingas.

Ukrainos krizės dėka Rusijos ir Vakarų santykiai nusmuko iki žemiausio taško nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Ekonominis ir diplomatinis Vakarų spaudimas neatbaidė Rusijos nuo įsivėlimo į konfliktą – priešingai, tai privedė tik prie dar aktyvesnės ir agresyvesnės Rusijos laikysenos Ukrainoje.

Tuo metu NATO ir ypač Jungtinės Amerikos Valstijos planuoja didinti savo pajėgas ir įrangą visoje Rytų Europoje ir sustiprinti karinį bendradarbiavimą su Ukraina ir kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos užimtomis šalimis kaip, pvz., Gruzija.

Šitas nuostatų ir veiklos suintensyvinimas iš abiejų pusių padidino platesnio karinio konflikto riziką. Todėl europiečiai derybas Minske ir pavadino paskutiniuoju „vilties blyksniu“, – rašė „Stratfor“ analitikai, cituodami Angelos Merkel žodžius ir nuo savęs pridėdami, kad tai „paskutinė viltis diplomatiniam krizės sprendimui“.

„Bet tai reiškia, – tęsė analitikai, – kad sutarties įgyvendinimas bus daug atidžiau stebimas. Europiečiai labiau nei anksčiau pasiryžę padidinti Maskvai kainą, jeigu paliaubos nutrūks. Tai Rusijai suteikia stiprų akstiną laikytis savo įsipareigojimų, nes kitaip Maskva galėtų tikėtis daug griežtesnės Vakarų reakcijos –  ne tik sankcijų išplėtimo, bet ir ginklų pardavimo Ukrainai, gal net dalinių dislokavimo joje. 

Tačiau net ir geriausiu atveju, taigi, net jeigu Minsko susitarimų būtų visiškai laikomasi, platesni ir gilesni klausimai, grindžiantys Rusijos ir Vakarų priešpriešą, lieka neišspręsti. Juk Rusiją ir Vakarus valdo priešingi imperatyvai. Rusijai reikia buferinės zonos savo Vakaruose, ypač Ukrainoje, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikia sutvardyti tą regioninę hegemoniją, kurią tokia buferinė erdvė suteiktų Rusijai.

Štai kodėl Rusijai tokie svarbūs yra Jungtinių Amerikos Valstijų atsakymas į bet kokį diplomatinį sprendimą ir įsipareigojimai jo atžvilgiu. Todėl Rusijos veiksmus lems ne tik Europos ir Ukrainos nuostatos, bet ir Jungtinių Valstijų pozicija.

Kitas svarbus klausimas – kaip toli Rusija atitrauks savo pajėgas, kol Amerika toliau kuria planus didinti savo bendradarbiavimą saugumo klausimais visame regione ir siųsti karinius patarėjus į Ukrainą?

Kol kas dar per anksti įvertinti tikrąją Minsko susitarimų reikšmę. Visos pusės nori įtampų sumažinimo dabar. Vokietijai reikia sutelkti dėmesį į euro zoną, Rusijai reikia išvengti naujų sankcijų ir stengtis sušvelninti jau esamas, o Ukrainai reikia atkurti savo sugriuvusią ekonomiką.

Tačiau šitas interesų sutapimas konflikto deeskalavimo klausimu tik laikinas. Jeigu visas susitarimas tikrai sužlugtų, to pasekmės būtų daug aiškesnės ir rimtesnės“, – baigė savo straipsnį tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai, duodami suprasti, kad tuo atveju taikai Europoje – galas. Bet tikėkime, kad taip neįvyks.