Štai jau praėjo lygiai metai, kai rusų „taikdariai“ iš oro gėrėjosi Mariupolio teatru. Pačių režisuotas spektaklis jiems patiko. Teatras sėkmingai ištaškytas į visas puses. Šalia jo išdėliotas didelis baltas žodis „vaikai“, matomas iš oro, buvo tik masalas ir tiksli nuoroda, kad būtent ten ir reikia taikytis.

Teatro rūsyje priedangos nuo žudikų ieškojusių mariupoliečių aukų skaičius – daugiau nei 600 iš tūkstančio. Betgi bunkerio genijai greitai sumetė pasjansą ir paskleidė į eterį, kad sprogimas buvęs iš pastato vidaus, ne iš oro, ir kad žuvę tik 14 atsitiktinai į teatrą užklydusių meno mėgėjų. Patys kalti.

Sveiko proto žmogui sunku įsivaizduoti baisesnį karo nusikaltimą kaip smūgis dramos teatrui Mariupolyje, kur jie iš žmonių pavogė viską – namus, ateitį, gyvenimą, teatrą ir net miesto troleibusus.

Kremlinis cinizmas – be ribų. Paskui jau, kai užgrobė miestą, ant pačių sumaitoto statinio griuvėsių krūvos sovietinės šventės proga okupantai suruošė muzikinę orgiją.

Mariupolio mero patarėjas P. Andriuščenka tuokart tai palygino su prievartautojo ir žudiko puota aukos artimiesiems, surengta nusikaltimo vietoje.

Tiesa, prieš tai dar reikėjo išvežti tuos „tik 14 žuvusiųjų“, kurių skaičius netikėtai išaugo dešimtis kartų, tad juos užkasti teko masinėje kapavietėje Manguše, kur visas laukas nusmaigstytas kuoliukais su bevardžiais numeriais.

Sveiko proto žmogui sunku įsivaizduoti baisesnį karo nusikaltimą kaip smūgis dramos teatrui Mariupolyje, kur jie iš žmonių pavogė viską – namus, ateitį, gyvenimą, teatrą ir net miesto troleibusus. Šiuos, perdažę „Vieningos Rusijos“ spalvomis, okupantai nusprendė paleisti Donecke.

Jie pavogė net teisę į padorų kapą su vardu ir pavarde. Ir nenuostabu, kad žmogžudžiai, vis dar diktuojantys, kam gyventi, o kam mirti, vagia dar ir ukrainiečių vaikus, kuriuos tremia į Rusiją – „perauklėjimui“. Iš vaikų jie siekia pavogti ir atmintį.