Šiandien sostinės V. Kudirkos aikštę turėtų pasiekti (ir esame tikri, pasieks) pagreitintu režimu, mažiau nei per dvi savaites, iš Klaipėdos į Vilnių atkulniavę ištvermingieji žygeiviai – streikuojantys mokytojai ir juos palaikantys jų mokiniai.

Niekas netikėjo, kad žygis pavyks, tačiau, panašu, jog tai įspūdį padarė net ministrui G. Jakštui (nerandančiam, kaip išnarplioti paveldėtą Gordijaus mazgą), kuris antai nacionaliniam transliuotojui guodėsi daugiau niekad nelipsiantis ant to paties grėblio, tai yra nė už ką nesėsiąs į ministro kėdę, gal net apskritai pasitrauksiąs iš politikos ir eisiąs dirbti paprastu matematikos mokytoju į paprastą mokyklą paprastoje Lietuvos provincijoje. Pareiškimas visai kaip to caro iš rusiškos pasakos: „Parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir važiuosiu į užsienį.“

Turėtų apsidžiaugti mokyklų vadovai, juk būtent matematikų labiausiai ir trūksta. Gal, žiū, dar ir ambasadorius iš Londono trenks durimis ir pasuks į kokią Žiežmarių mokyklą mokyti vaikus anglų kalbos?

Sako, žmogus apsimelavo, ir šiaip ar taip turės trauktis iš prestižinės pozicijos, kuriai mokytojų profesija Lietuvoje neprilygs nei kitais, nei po dvidešimties metų.

Jis iš Londono į Vilnių pėsčias neitų, norėdamas įrodyti savo tiesą. Ne tas kalibras, o mokytojams – bepigu, jie gali vaikščioti skersai, išilgai ar palei valstybinę sieną – kitų metų biudžete pinigų tiek, kiek reikėtų, vis tiek nebus. Ir ministras tai puikiai žino, tik dar nenutuokia, kaip jam visa tai reikės pasakyti šiandien į V. Kudirkos aikštę susirinkusiems mokytojams. Tarp jų ir tiems, kurie ne tam nužingsniavo pusę milijono žingsnių, per 300 km pėsčiomis, kad pažvelgtų į žydras švietimo strategų akis.