PRIEŠ SMERKDAMI PAGALVOKITE

Štai Vilniuje ir įvyko atsikratymas balvonų – skulptūros išleistos į pensiją. Dėl to kilo aistrų, apie kurias nerašė gal tik žurnalas "Flintas", bet vis tiek rūpi įkišti ir savo tris kapeikas.

Štai Vilniuje ir įvyko atsikratymas balvonų – skulptūros išleistos į pensiją. Dėl to kilo aistrų, apie kurias nerašė gal tik žurnalas "Flintas", bet vis tiek rūpi įkišti ir savo tris kapeikas. Ar to reikėjo? Žinoma, taip. Paveldo sąvoką jos atitinka, tie darbininkai, valstiečiai bei studentai galėjo sau stovėti kaip laiko ženklas, tačiau buvo didžiulis ir esminis BET: paminklas okupacinės armijos kareiviams. Šį reikėjo grūsti lauk jau senų seniausiai, o išgrūdus suardoma keturių skulptūrų grupė, tad tenka grūsti ir kitas, kad ir ką sakytų paveldosaugininkai. Negalima spjaudyti į valstybės orumą, besiremiant paveldosaugos paragrafais.

Kaune lyg ir nebėra ką griauti, apsivalyta daug anksčiau, aistros čia kyla dėl kitko. Tarkim, dėl Salomėjos Nėries, kuri daug kam – kolaborantė ir nusikaltėlė. Žinoma, kai kurie jos veiksmai taip ir kvalifikuotini, tačiau, mano manymu, tai tiesiog auka, atsidūrusi blogu metu blogoje vietoje. Jei ji būtų ilgai dalyvavusi komunistiniame pogrindyje ar turėjusi simpatijų sovietams – kas kita, bet kad neturėjo. Nemanau, kad apskritai turėjo kokių nors politinių pažiūrų, tiesiog gyveno, rašė nuostabias eiles, o tai, ką padarė vėliau, padarė tikrai ne savo noru. Tai jos veiksmų nepateisina, bet padeda suprasti.

Kolaboracijos tema gana plati, tačiau vienas dalykas, kai kolaboruoji savo noru, visai kitas, kai esi pastatytas prieš karabino tūtą ir pasirinkimo neturi. Vincas Krėvė kurį laiką buvo LSSR ministras pirmininkas. Kolaborantas? Kazys Binkis išvertė "Internacionalą". Kolaborantas? Tiesa, pastarasis vėliau aiškino visą savo požiūrį išreiškęs pirmojo ketureilio eilučių pirmosiomis raidėmis, gana nešvankiomis: PISD. Binkis tai galėjo sau leisti, vėlesni autoriai daugeliu atveju gavo atiduoti pyliavas sistemai. O šį bei tą atidavė ne tik Justinas Marcinkevičius, Paulius Širvys, bet ir toks dzūkų grybas kaip Sigitas Geda, rašęs, kad "visas pasaulis telpa į Lenino pėdą". Kolaborantai? Formaliai – taip, iš tiesų – ne. Kaip ir Žaliojo tilto skulptūros: formaliai jos paveldas, iš tiesų – ne.

Skulptūra yra stabas, balvonas, nuomonę apie ją susidaryti paprasčiau, tačiau žmogus yra visai kas kita. Prieš smerkiant dera pagalvoti. Kaip, tarkim, vertinti atminimo lentą generolui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai? Nacionalinis didvyris, bet aktyvus nacių kolaborantas, dalyvavęs žydų žudynėse. Sunkūs laikai viską labai supainioja, tikėkimės, jie nesikartos.