PRO ROJAUS VARTUS – TANKU

Vos tik pasklido pirmosios žinios apie kruviną Bastilijos paėmimą sunkvežimiu, į galvą akimirksniu kirto mintis: mahometono darbas.

Visai neparadoksalu, tačiau paaiškėjo, kad islamiškos inkvizicijos darbą išties atliko Mohamedas prancūziškai transkribuota afrikiečio pavarde.

Liberalumo samprata paremta imigracijos politika dar sykį parodė, ką ji iš tiesų atitempė į tą laisvą Europos šalį. Veikėjas, kurio smegenis pažeidė islamo interpretatorių patologijos, sumąstė dar vieną pragaištingą planą, kaip tapti religijos kankiniu ir iškeliauti pas Alachą. Panoro žmogus mėgautis nekaltomis mergelėmis, kurios kas rytą vėl tampa neliestomis.

Koks turėtum būti durnius, kad tuo patikėtum?

Tačiau čia ir užkoduota visa bėda, nes nieko šiame pasaulyje nėra baisiau už fanatizmą. Ypač religinį ir politinį. Dar baisiau, kai iškreiptas religinis ir politinis fanatizmas susilieja, išsigimdamas tikru demonu. Tuomet kraujo upės ima lietis laisvai.

Kažkada krikščionybė, tapusi senosios Europos politika, liejo kraują kryžiaus karuose ir inkvizicijos tarnų rankomis.

Dabar, kai vis labiau ima dominuoti politizuotas islamas, istorija vėl kartojasi, keliant virš tankų nupjautas "netikėlių" galvas ir juodą ISIS vėliavą. Kitatikiai, gojai ir laisvės vertybes išpažįstantys žmonės fanatikams tampa priešais, kurių žudymas – aukščiausia dorybė, atverianti rojaus vartus į amžinąjį gyvenimą.

Tačiau tai viso labo tėra tik "dvasinio gyvenimo" vedlių suformuluotas melagingas naratyvas kruvinoje tikėjimų konkurencijoje. Pojūčiais, mitais ir archajiniais pramanais paremtos jausenų fikcijos, kurios iš esmės ir yra religija, negali gyventi su civilizacija, kaip atgyvena negali gyventi sykiu su progresu.

Kas begali būti idiotiškiau, nei "Allahu Akbar" rėkiantis fanatikas su amerikietišku išmaniuoju telefonu rankose? Juk sąsajos tarp dievo ir "iPhone'o" nėra, kaip jos negali būti tarp religijos ir šiuolaikinės civilizacijos.