Ieškoma objekto, tinkamo garsiausiam Klaipėdos filantropui Liudvikui Vyneriui įamžinti - pavadinti jo vardu. Skuboto sprendimo čia neturėtų būti.

Šeštadienį, prieš Atvelykį, Skulptūrų parke vyko šviesi, geros nuotaikos šventė, skirta didžiausiam Klaipėdos geradariui per visų amžių miesto istoriją L.Vyneriui. Organizavo jo vardo labdaros ir paramos fondas. Tai gražus būdas paminėti miestui nusipelniusį asmenį, kurio amžinojo poilsio vieta ir yra čia pat, Skulptūrų parke - buvusiose miesto kapinėse. Šios nepriklausomybės pradžioje atkurtas antkapis, ketinama jį atnaujinti, sutvarkyti aplinką.

Visuomeniškas, pilietiškai aktyvus šių dienų filantropas dailininkas Vytautas Karčiauskas sukūrė atminimo ženklus, kuriuos jau pradėjo tvirtinti prie pastatų, pastatytų iš L.Vynerio miestui paliktų lėšų. Graži mintis. Ypač, kad ji gimusi vykdytojo galvoje. Sugalvojau, profesionaliai padariau - visų mūsų ačiū!

Tačiau to maža. L.Vynerio labdaros ir paramos fondas ieško miestui svarbaus ir gražaus objekto, kad jį būtų galima pavadinti L.Vynerio vardu. Girdėti siūlymų tokį vardą suteikti naujajam pėsčiųjų tiltui per geležinkelį. Šis tiltas jungia Šaulių ir Kretingos gatves, apgaubia ir skersai besidriekiančią Priestočio gatvę.

Idėja būtų lyg ir nieko, lyg ir tinkama. Tačiau šis tiltas - prasta dovana vienai iškiliausių miesto asmenybių. Nors tiltas naujas, jo statybos darbai - į pabaigą, bet jis yra "iš prigimties" suluošintas. Raišas. Ir dešimtmečius ar šimtmečius pykdys tuos, kurie juo naudosis.

Ateikite prie tilto iš Šaulių gatvės pusės - įsitikinsite. Ypač, jei čia retai būnate, ir pėsčiųjų tiltas jums nėra aktualus. Iš pirmo įspūdžio jūs tikrai nesuprasite, kokį objektą matote. Stovi kolonos, virš jų - sunkūs metaliniai bortai. Jei jau žinosite, kad šioje vietoje turi būti pėsčiųjų tiltas, mažų mažiausiai pasigesite kopėčių ant jo užlipti...

Gal pražiūrėjau, gal šis tilto variantas praslydo nepastebėtas, tačiau, kai tiltas tik buvo pristatomas, kai spauda skelbė jo - dar būsimo - vaizdą, jis atrodė grakštus kaip vaivorykštės lankas. Bet pastatė jį "sulaužytą". Dar nepradėję tiltu naudotis, žmonės jau vadina jį paminklu absurdui.

Kodėl šiam tiltui užlaužė uodegą, paslapties lyg ir nėra. Tikriausiai greta tilto įsikūrę juridiniai ar fiziniai asmenys griežtai užprotestavo: tiltas trukdys!

Ir toliau viskas vyko visai ne L.Vynerio dvasia. Nerūpėjo, kad tiltas turėtų būti savotiška miesto puošmena, naudojamas tūkstančių pėsčiųjų ir dviratininkų, svarbu, kad "mums trukdo dabar". O pinigai statybai jau jau pareina...

Statybininkai dirbo čia nuoširdžiai, profesionaliai. Ne jų valia ta "užlaužta uodega".

Tik ar ilgai jausis laimingi tie, kurie privertė tiltą suluošinti? Ar jų neslėgs tas vargas, kurio pridėjo tūkstančiams žmonių, ieškosiančių, kaip čia ant to tilto užeiti...

Ar galėjo būti kitų išeičių? Tikriausiai. Šaulių gatvės pastatai, esantys užlaužtojo tilto pusėje, turi priėjimą ir iš kitos pusės. Šiek tiek kapitalinių pertvarkymų, ir luošinti tilto tikriausiai nebūtų reikėję. Ir ant sąžinės visiems būtų lengva.

Niekas juk nedovanoja sulaužyto ar kitaip sugadinto daikto. Niekas neįteikia gėlės nulaužtu žiedu. Niekas nesiūlo katės nutraukta uodega. Ir garbingajam L.Vyneriui, nuo kurio mirties sueis 150 metų, įamžinti netinka akivaizdžiai absurdiškas "pakoreguotas" tilto projektas. Žmonės sugalvos tiltui kokį nors šmaikštų pašiepiantį vardą. Tada juo labiau čia nederės L.Vyneris.

Ar dar niekas nepasiūlė šio geradario vardu pavadinti beveik kas dešimtmetį vardą keičiančią senąją ligoninę, pastatytą iš L.Vynerio lėšų ir stovinčią ant Vilties ir S.Nėries gatvių kampo? Ji vadinosi "Respublikinė", "Raudonojo Kryžiaus", "Apskrities"... Kaip dar?