Referendumas dėl euro įvedimo – nuoširdus reikalas ar politinė savireklama? Greičiausiai abu dalykai. Šiaip jau Lietuvos patirtis liudija, jog referendumų visokiais klausimais iniciatoriai siekia, kad jie nepavyktų. Tad iš Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho politinių stovyklų pasigirdę raginimai surengti referendumą nestebina.

Aukščiausi valstybės vadovai suvokia, kad referendumas nebėra reikalingas. Ir Prezidentė, ir premjeras svarsto, kad reikėtų kitokiomis, paprastesnėmis, ne tokiomis aštriomis, priemonėmis aiškinti žmonėms, su jais kalbėtis, ruošti visuomenę. Galiausiai Lietuva jau pasisakė ir dėl euro integracijos, kai balsavo už Stojimo sutartį, kuria numatytas Mastrichto infliacijos kriterijaus siekis ir valiutų sąjunga.

Naujo referendumo šalininkai, prisimindami balsavimą dėl stojimo į ES, kai buvo dalijamas alus ir skalbimo milteliai už vieną centą, teigia, kad tada buvo pagadinta demokratijos kokybė. Bet apdairiai nutyli faktą, jog niekam nebuvo svarbu – už ar prieš tai balsavai, vis tiek tas prekes pigiau galėjai gauti. Alus ir milteliai, žinoma, neskamba europietiškai, bet esmės tai nekeičia – didžioji dalis piliečių akivaizdžiai pasisakė už narystę.

Jau pasigirdo svarstymų, kad referendumas dėl euro gali tapti kitąmet vyksiančių prezidento rinkimų dalimi. Gali atsitikti taip, kad naujas referendumas, kaip pas mus įprasta, bus prikergtas prie rinkimų. Aišku, taip siekiant dar papildomų tikslų ir viską painiojant.

Lig šiol Lietuvoje taip ir vykdavo. Bet referendumo jokiu būdu negalima „kabinti“ prie kokių nors rinkimų, nes tai iškreipia abiejų balsavimų rezultatus. Politikai, kurie braunasi į valdžią, dažniausiai kalba populistiškai ir reikalą paprastina, o piliečiai, sakydami „taip“ arba „ne“, palaiko vieną ar kitą politinę jėgą arba prieš ją protestuoja. Kovą dėl valdžios visada reikėtų atsieti nuo tautos nuomonės pareiškimo.

Kol kas akivaizdu, kad bendro sutarimo dėl euro nėra ir nebus, o didžiausia problema yra dalies piliečių tamsumas. Kas šįsyk iš to krausis politinius dividendus, pažiūrėsime. Protingiausias sprendimas būtų ne rengti referendumą, o apsiriboti Vyriausybės galioje esančiomis priemonėmis ir negailint pinigų su žmonėmis bendrauti bei aiškinti.