REFORMATORIŲ KRAŠTAS

Reformos yra vykdomos tam, kad duotų kokią nors naudą. Tik ne šių dienų Lietuvoje.

Kai Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, Kaune buvo įsteigtas Politechnikos institutas. Šaliai tuo metu reikėjo specialistų, kurių Antano Sniečkaus ir Motiejaus Šumausko administracija, kitaip nei Latvijos ir Estijos komunistai, nenorėjo atsivežti iš kitų Sąjungos respublikų. Reformos tikslas buvo aiškus ir suprantamas – Lietuvoje buvo sparčiai plėtojama pramonė, tad reikėjo ir specialistų, kurie statytų ir dirbtų fabrikuose.

Dabartinės švietimo reformos tikslas yra toks, kad ji tiesiog vyktų. Kokių specialistų šiandien reikia Lietuvai? Kokias prekes ir paslaugas šalis gamina ir parduoda? Neaišku.

Aišku tik tai, kad aukštųjų mokyklų – per daug. O ar uždaryti tas, kurios yra neefektyvios, reikia tiek daug pastangų?

Taip pat Lietuvoje daug kalbama apie ekonomines-socialines problemas: mažus atlyginimus ir senatvės pensijas, pajamų bei turtinę nelygybes ir t.t. Siūloma šimtas su puse būdų (reformų), kaip spręsti tas problemas. Bet apie esmę nekalbama. O kokia ta esmė?

Esmė yra tai, kad neįmanoma šių problemų iš esmės išspręsti, nebent kosmetiškai. Spręsti klausimą, iš ko ateityje gyvens Lietuva, reikėjo 1991–1993 m. Bet tada buvo apsispręsta, kad pramonės valstybei nereikia. Tad ji (iš esmės) buvo likviduota.

Be abejo, ne visa sovietinių laikų pramonė buvo naši – kai ką iš tiesų reikėjo uždaryti. Tačiau buvo pažangių įmonių: farmacijos, mikroelektronikos ir radioelektronikos, chemijos. Be to, po SSRS žlugimo Lietuvoje buvo ir daug pigios darbo jėgos, kuri jau emigravo. Tad Lietuva būtų kūrusi, gaminusi, pardavusi ir užsidirbusi. Gal net susiradusi savo nišą globalioje ekonomikoje.

Deja, traukinys nuvažiavo. O svajoti apie tai, kad Lietuvoje kokią nors perspektyvią pramonę sukurs užsienio investuotojai – naivu.