Sovietams judant iš rytų, o britams bei amerikiečiams spaudžiant iš vakarų bei Viduržemio jūros regiono, nacionalsocializmo ideologija grįsta imperija su kiekviena diena vis labiau traukėsi, tačiau Trečiojo reicho valdžia ir nemaža dalis jos šalininkų vis dar kaip pamišę kovėsi tam, kad išlaikytų užkariautų teritorijų likučius.

„Vokiečiai iš tiesų turėjo rimtą planą. Rundstedtas surinko dvi tankų armijas, 5-ąją ir 6-ąją, ir 7-ąją armiją – iš viso 10 tankų ir 14 pėstininkų divizijų. Šios didžiulės pajėgos su šarvuočiais priešakyje ketino prasiveržti pro Ardėnus Maso upės link, sukti į šiaurę ir šiaurės vakarus, perkirsti sąjungininkų liniją pusiau, užimti Antverpeno uostą ir atskirti vienintelį mūsų šiaurinių armijų tiekimo kelią. Puolimą suplanavo Hitleris, nepakentęs jokių pakeitimų, kuriuos siūlė jo dvejojantys generolai. Paskutiniam mūšiui buvo sutelkti vokiečių oro pajėgų likučiai, vaidmenis gavo desantininkai, diversantai ir sąjungininkų uniformomis persirengę agentai“, – savo ketvirtajame memuarų „Antrasis pasaulinis karas“ tome „Triumfas ir tragedija“ („Triumph and Tragedy“) pasakojo Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965).

Pasak britų ministro pirmininko, puolimą priešas pradėjęs gruodžio 16 d. galinga artilerijos ugnimi, o šiaurinėje pusėje vokiečių 6-oji tankų armija susidūrusi su Rūro užtvankų link puolančios 1-osios amerikiečių armijos dešiniuoju sparnu. Po permainingų kautynių priešas buvęs sulaikytas. Jam pavykę pietuose pralaužti siaurą fronto ruožą, tačiau sąjungininkai keletą kritinių dienų trukdę jam brautis pirmyn. 6-oji tankų armija iš naujo puolusi vakarų kryptimi, o vėliau sukusi į šiaurę link Maso, aukščiau Lježo, o 5-oji tankų armija pralaužusi VIII amerikiečių korpuso centrą bei įsiskverbusi gilyn prie Maso.

Puolimo laikas ir jėga nustebinusi vyriausiuosius sąjungininkų vadus, tačiau šie greitai perpratę jo tikslus bei svarbą ir nusprendę sustiprinti pajėgas abiejuose priešo prasiveržimo sparnuose, išlaikyti Maso perkėlas į rytus ir į pietus nuo Namiūro ir, sutelkus mobiliąsias pajėgas, triuškinti priešo puolimo smaigalį iš šiaurės ir iš pietų.

Prasidėjus 1945-iesiems, daug kam tapo aišku, kad sąjungininkų įžengimas į Vokietijos žemes tėra laiko klausimas. Iš visų anksčiau užkariautų teritorijų vokiečių žinioje tebuvo likę teritoriniai trupiniai Vengrijoje ir Šiaurės Italijoje, tad vyriausiesiems sąjungininkų vadams vėl atsirado būtinybė susitikti ir aptarti Senojo žemyno ateitį liečiančius klausimus.

Kaip elgtis su Vokietija, nugalėjus nacionalsocialistų režimą? Kas laukia vienus okupantus kitais pakeitusios Lenkijos? Kokia bus SSRS pagalba kovojant su vokiečių sąjungininkais japonais? Ką turėtų daryti visos trys geopolitinės galiūnės, norėdamos užtikrinti taiką ir gerovę pokario pasaulyje?

Dalis šių klausimų buvo aptarinėjami dar vėlyvą 1943 m. rudenį vykusioje Teherano konferencijoje Irane, o 1945 m. vasario 4 d. Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir SSRS atstovai susibūrė dar vienam, be galo svarbiam susitikimui Krymo pusiasalio mieste Jaltoje.

Tuo metu šios konferencijos šeimininko Josifo Visarionovčiaus Džiugašvilio (1878–1953) apetitas ir puikybė buvo pasiekę neregėtas aukštumas, o Jungtinių Valstijų prezidento Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) jėgos vis labiau seko.

Per Europą pergalingai žygiuojančios Josiaus pajėgos jau „išvadavo“ (okupavo) Baltijos valstybes, Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją bei skverbėsi per Prūsiją ir Sileziją didžiojo grobio – Berlyno link, o apie Japoniją mąsčiusiam JAV prezidentui sunkiai sekėsi nulaikyti ranką. Jo protas vis dar aštrus, tačiau griežto, bet teisingo pedagogo išraišką nutaisęs F. D. Rooseveltas jau gyveno paskutines savo dienas ir, traukdamas cigaretę po cigaretės, beveik nesipriešino subtiliai užmaskuotam konferencijos šeimininko agresyvumui.

Britų ministras pirmininkas buvo bemaž vienintelis, kuris bandė derėtis (jis vis kėlė Lenkijos ateities klausimą), tačiau galiausiai konferencijai baigiantis Josifas iš sąjungininkų jau buvo gavęs bemaž viską, ką tą akimirką šie galėjo jam duoti.

Ši konferencija ženklino sąjungininkų vidinį skilimą bei artėjančio Šaltojo karo pradžią, tačiau tuo pat metu ji ženklino ir naujo darinio – Jungtinių Tautų Organizacijos – atsiradimą. Tikėta, kad ši tarptautinė organizacija galėsianti taikiai išspręsti konfliktus bei ginti žmogaus teises.

Sąjungininkų politiniams veikėjams vis dar tebemąstant apie Jaltos konferencijoje priimtus sprendimus, nacizmo beprotybės apimtoje Vokietijoje įvyko tai, ką galima pavadinti viena žymiausių Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) tragedijų, kai britų ir amerikiečių lėktuvai pradėjo Saksonijos miesto Drezdeno bombardavimą (1945 m. vasario 13–15 d.). Šis viduramžių laikus menantis miestas buvo ne tik svarbus komunikacijos mazgas bei pramonės centras, bet ir vienas labiausiai vertinamų Europos kultūrinių lobynų. Britams pradėjus bombardavimą naktį, o amerikiečiams tęsiant antskrydžius dieną, sprogstamieji ir padegamieji užtaisai sukėlė nevaldomą ugnies orgiją, kuri nesiliovė net antskrydžiams pasibaigus ir pasiglemžė ne vieną gyvybę (daugelis sudegė gyvi).