Namų renovacijai būtini ryžtingi įstatymai ir sprendimai. Keista, kai džiaugiamasi, kad šalyje per trejus metus renovuota šimtas namų. Atrodo, kad renovaciją į priekį stumti valdžiai proto neužtenka.

Visi girdėjome, kad Rusijoje keletas namų sugriuvo, tad apie padarinius galėtume pasimokyti iš kaimynų. Vakarai mums – ne pavyzdys, nes ten kur kas toliau pažengta. Ten namai patys negriūva ir žmonės palapinėse negyvena. Rusijai sunkiau, nes ji negauna ES pinigų, mes gauname, bet nežinome, ką su jais veikti.

Vyksta tai, kas yra lengviausia, – reklama. Panašiai, kaip sovietmečiu buvo kalbinama, stoti į kolchozus. Pakėlė ūkininkams mokesčius ir šie neišgalėdami susimokėti, vieni išvažiavo į Sibirą, kiti patys parašė pareiškimus. Čia taip pat panašiai. Kai pakils šildymo kainos ir pradės byrėti namai – patys prašysitės juos renovuoti.

Nebuvo atlikta jokios išsamios analizės: tik suregistravo, valdiškai pakonsultavo, ir viskas. Konkretus pavyzdys – S.Žukausko g. 4 numeriu pažymėtas 55 butų blokinis namas, statytas 1975 m. Kooperatinis. Pirmasis namas Kalniečių antrame mikrorajone. Du kartus buvo atlikta apklausa dėl renovacijos. Sutinkančiųjų – 21. Kodėl taip mažai? Žmonės namą statėsi už savo pinigus ir 12 metų mokėjo paskolas. Tegul ir sovietiniam bankui, bet mokėjo. Kas ketvirtį – po 100 rublių, dar ketvirčio komunaliniai mokesčiai, ir praktiškai viena alga atiduota. Vadinasi, už dviejų mėnesių atlyginimus pragyvendavo tris mėnesius. Su dabartinėmis pensijomis ir minimaliais atlyginimais vargu ar taip pasisektų. Esmė kitur. Jie prilyginami kitiems, kurie savo nuosavybėn gavo butus už investicinius čekius, t. y. veltui. Taigi name pusė pensininkų ir ne visi jie socialiai remtini. 5–7 nuolat išvykę į užsienius uždarbiauti ir jiems ta renovacija nerūpi. 5–7 butai išnuomoti, jų savininkams renovacija nerūpi. Dar trys statosi nuosavą būstą. Kaip ir kiekviename kaime, vienas kitas geria ir apie tai visai negalvoja. Taigi pensininkai per 10–15 metų išmirs. Kad būstas po renovacijos įgyja kitą vertę, taip pat niekam neįdomu, nes jie nesiruošia parduoti. Kita vertus, to būsto vertė tiek nepadidės, kiek į jį bus įnvestuota. Ypač, kai mieste atsiras bent 200–300 renovuotų namų, šis padidėjimas taps nulinis. Nepamirškime, kad lygiagrečiai bus statomi ir nauji namai. Tad ar verta sekti tokias pasakas?

Manau, kad ir sąvoka – butų savininkai, yra per daug sureikšminta. Todėl, kad be durų, baldų, radiatorių, čiaupų ir oro, jie daugiau nieko nuosavo ir neturi. Stogas, sienos, visos komunikacijos yra bendros. O kur bendra, ten niekeno – tai puikiausiai įsisavinome dar iš sovietmečio. Kur bendrijų pirmininkai kruopštesni, dar kažkas daroma. Bet be pinigų nedaug ką nuveiksi. Tarkime, kasmet norint ką nors daryti (sandarinti siūles, tvarkyti vamzdynus, stogą ir pan.) būtina turėti 10–12 tūkst. litų metinį biudžetą. Tai – vidutiniškai po 20 litų kas mėnesį butui. Dėl tokios sumos yra nepritariančių, tai ką šnekėti apie išlaidas renovacijai.

Tai tipinis pavyzdys. Visuose blokiniuose daugiabučiuose padėtis vienoda. Tad tos paskaitėlės vykdytos apie namų renovaciją, į kurias susirinkdavo 50–80 žmonių, reklaminiai straipsneliai laikrščiuose, esamos nuolaidos proceso neišjudins. Viskas buvo blogai nuo pat pradžių. Tai turėtų daryti valstybė: atsakingas už organizavimą pareigūnas, už firmą, atliekančią darbus, darbų vykdymą ir kokybę. Garantija bent 10 metų, ir renovacijos mokestį automatiškai naikina mažesni šildymo mokesčiai.

Ką darys šilumos tiekėjas, kai miesto mastu sumažės šilumos suvartojimas bent 20 proc., tai jau kita kalba, nors ir skelbiama, kad renovuotas namas sutaupo 40 proc. šilumos. Įsivaizduokite, kaip turėtų keistis visa miesto šildymo sistema su pačiais šildymo guru. Bet tai jau fantastikos dalis. Tik valstybės poltika, o ne pačių žmonių geranoriškumas savo turtui išjudins renovacijos traukinį.