Noriu kreiptis į mūsų valdžią, kad vienąkart būtų išspręstas mirčiai į nagus lendančių žvejų klausimas. Kiek gali tęstis visa ta anarchija? Ar jau tiek valdžia apsileido, kad nebegali palaikyti elementarios tvarkos.

Dabar premjeras Andrius Kubilius vos ne kasdien per televiziją vapa, kad reikia veržtis diržus, taupyti, mažinti išlaidas ir taip toliau. Tačiau pinigai, kaip ir kiekvieną žiemą, mėtomi į bedugnę.

Ar kas nors pasidomėjo, kiek žvejų-mėgėjų kasmet tenka gelbėti nuo plono Kuršių marių ledo? Tokių savo gyvybės nesaugančių ir sveikatos netausojančių piliečių yra keli šimtai, o už jų gelbėjimą kasmet turi apmokėti milijonas mokesčių mokėtojų. Tai yra neteisinga.

Kiekgi čia tai kainuoja, numos ranka oponentai. Tačiau į tokį klausimą galima atsakyti kitu klausimu: o ar kas nors bent žino, kiek iš tikrųjų kainuoja gelbėtojų sraigtasparnio skrydis gelbėti tuos įlūžusius plevėsas? Ne šimtus, o tūkstančius litų, jei kas nors nežinojote. Ir praėjusį šeštadienį jau buvo įjungti Karinių oro pajėgų sraigtasparnio varikliai, nes ruoštasi skristi gelbėti su savo motorinėmis rogėmis įlūžusius piliečius.

O ar žino tie lengvabūdžiai, kiek brangiai kainuojančio kuro naudoja gelbėtojų laivas ant oro pagalvių „Christina“, kuris savaitgalį pargabeno į krantą tuos savo gyvybių nesaugančius nelaimėlius?

Manau, kad atėjo laikas įvesti tvarką šioje srityje. Visų pirma, meškeriojimas Kuršių mariose ir kitose viešose vandens teritorijose turėtų būti mokamas. Jei jau už automobilių stovėjimą miesto gatvėse galima imti mokesčius, tai už žuvavimą, kuris prilygintinas gamtos niokojimui, juo labiau galima imti pinigus. Ir kuo didesnius, nes šalies biudžetą, kaip matome, reikia ne juokais gelbėti. Jei įlūžusiems žvejams prireikia sraigtasparnių, laivų ar kitokios pagalbos, jie turėtų už tai visiškai atsiskaityti iš savo kišenės.

Visi žino, jog vyrai ant to ledo susirenka ne tiek pažvejoti, kiek išgerti. Šis įprotis dangstomas kvailomis šnekomis apie tai, kad žiemą ant ledo galima greitai sušalti, todėl šlakelis kitas degtinės esą yra labai gerai.

Žinome, kuo baigiasi tie „šlakeliai“, nes žvejybos vietose lieka kalnai butelių. Nuo tokio kiekio, jei vadovausimės žuvautojų logika, galima būtų sušildyti visą banginį.

Taigi, neslėpsime, kad vyrai ant ledo skuba ne tiek žvejoti, kiek pasigerti. Tai jie daro viešoje vietoje, draustinyje. Vadinasi, yra pažeidžiama viešoji tvarka, o už tai baudžiama. Tad toks elgesys turi būti įvertintas pinigais. Žodžiu, tiesiai šviesiai – nori gerti ir žvejoti, apsimokėk.

O dabar yra netvarka, daro žmonės ką tik nori, ir atsakingų nėra. Tai negali toliau tęstis, juolab kad ir iš netvarkos valstybė kartais gali visai neblogai uždirbti.