Irano prezidento rinkimai baigėsi nuosaikaus kandidato Hassano Rouhani pergale. Sunku prognozuoti, kaip keisis Irano pozicija, pavyzdžiui, Sirijos klausimu. Vakarų pozicija diena po dienos kinta.

Iki šiol gan atsargiai vertinę Sirijos problemos sprendimą karinėmis priemonėmis, Vakarai kuo toliau, tuo palankiau žiūri į Sirijos sukilėlių apginklavimą.

Debesys virš Damasko, akivaizdu, kaupiasi. Sukilėlių apginklavimas iš esmės reiškia, kad diplomatinės pastangos – kaip galimybė išspręsti Sirijos klausimą – vertinamos kuo toliau, tuo prasčiau.

Ar kitas žingsnis nebus karinė intervencija, kuriai vėlgi kaip Libijoje vadovaus NATO? Taigi ir Lietuva turės tarti savo žodį.

Problema, kad Sirijos problema, atrodė, peržengė šios šalies sienas. Ir, deja, karinės akcijos regione, tikėtina, tik destabilizuos regioną. Ar Europa pasirengusi galimiems padariniams?

Reikėtų priminti, kad Afganistane modžahedų kovai su Sovietų Sąjungos ginkluotosiomis pajėgomis Vakarai taip pat skyrė nemažai išteklių. 2001 m. būtent iš Afganistano buvo organizuotos teroro atakos prieš Jungtines Valstijas.

Ar nevirs Sirija dar vienu įvairių kovotojų prieglobsčiu, tokiu kaip Afganistano ir Pakistano pasienis? Ar nepasikartos Irako scenarijus? Žlugus valstybei ji negali kontroliuoti nei radikalių organizacijų, nei prekybos ginklais ir t.t. Ar nevirs Vakarai sukilėlių priešais? Juk Afganistane taip ir nutiko.

Pavojus egzistuoja ir šį kartą, bet kitaip nei Afganistane, Pakistane ar net Irake, grėsmių židinys – gerokai arčiau Europos.

Juk ir Libijoje daugelis sukilėlių iš šios šalies pasitraukė į Malį. Vis dėlto Libija – mononacionalinė, maža, negarsėjusi radikaliais judėjimais ir, beje, gana europietiška. Sirija – didelė, daugiatautė ir konfesiškai pasidalijusi, galinti sprogti kaip didelė bomba, panašiai kaip Afganistanas ar Irakas.

Vertėtų panašius klausimus, prieš apginkluojant sukilėlius, labai rimtai apsvarstyti.