Arba lietuviams visiškai nebūdingas savisaugos jausmas, arba itin būdinga savidestrukcija. Niekaip kitaip neįmanoma paaiškinti skenduolių šalies vandenyse skaičiaus. Pavyzdžiui, vien praėjusią savaitę galą po vandeniu gavo mažiausiai devyni žmonės, šiemet ištrauktų skenduolių skaičius sparčiai artėja prie 200.

Galima paprastai paskaičiuoti: 200 skenduolių per metus – tai beveik puspenkto tūkstančio žmonių per nepriklausomybės laikotarpį. Pasitelkus gana primityvų palyginimą, kokį mėgsta apie emigracijos mastą rašantys apžvalgininkai, galima tarti, kad jau nuskendo Lazdijų dydžio miestelis.

Jei tokiu tempu ir toliau, greitai galėsime nebesukti galvos dėl „Sodros“ deficito – tauta greičiau išsiskandins nei pasens.

Paplūdimiuose budinčius gelbėtojus turėtų imti neviltis. Apie skenduolius pranešama kasdien, kasdien televizijų „Žinios“ rodo ežerų ar upių dugną naršančius narus, kurie ieško nuskendusių žmonių palaikų. Ne tik šiemet – kiekvieną vasarą tas pats per tą patį. Koks rezultatas? Absoliučiai jokio, nes didžioji dalis tautiečių šventai tiki, kad moka puikiai plaukti ir jokie pavojai vandenyje jiems negresia. Šis įsitikinimas dažnu atveju sustiprinamas gausiu alkoholio kiekiu.

Taip pat kaip žiemą alkoholiu malšinama baimė pasiplaukioti ant ledo lyties po Kuršių marias. Juk stintos eina!

Žinoma, visai gali būti, kad iš tų 200 skenduolių per metus būta ir išties gerų plaukikų. Tačiau pusbutelis degtinės saulės atokaitoje, pora iešmų šašlykų ir beatodairiškas šuolis į šaltą vandenį nieko bendra su mokėjimu ar nemokėjimu plaukti neturi. Užtat turi labai daug bendra su proto ir atsakomybės stoka.

„Iki kito kranto nuplauksiu laisvai“, „ta raudona vėliava – nesąmonė, einu maudytis“, „žiūrėk, kokį salto padarysiu nuo liepto“. Tokių pareiškimų neabejotinai esame girdėję kiekvienas. Ir dažnai taip elgiasi ne pasirodyti trokštantys paaugliai, o suaugę, iš pažiūros protingi žmonės. Tačiau atostogauti išėjusiems ir prie vandens atsidūrusiems lietuviams kažkas tarsi užtemdo protą.

Kas lietuviams išmuštų iš galvos norą neprotingai rizikuoti? Atrodo, kad tik finansinės priemonės.

Juk nuosekliai griežtinant atsakomybę už Kelių eismo taisyklių pažeidimus šioks toks rezultatas buvo pasiektas – žuvusiųjų keliuose skaičius kasmet mažėja, o nemažai vairuotojų paliudytų, kad ir atsakomybės gatvėse daugiau.

Analogiškai reikėtų elgtis ir su vandenų ereliais: privertei gelbėtojus paplušėti – būk malonus, susimokėk, įsirioglinai į vandenį girtas – krapštyk pinigus baudai, nes rizikuoji ne tik savo, bet ir kitų žmonių saugumu. Juk, pavyzdžiui, pakelti sraigtasparnį, kad nuo atskilusios ledo lyties nukrapštytų ten įstrigusius žvejais save vadinančius aštrių pojūčių mėgėjus, kainuoja dešimtis tūkstančių litų. Kas už tai sumoka? Mes visi. O juk už kelių idiotų nuotykius mokėti nė vienas nenorime.

Deja, visame šiame kontekste naiviai skamba valdžios žmonių samprotavimai apie tai, kad Rūtos Meilutytės ir kitų mūsų plaukikų laimėjimai paskatins lietuvius mokytis plaukti ir taip galbūt prisidės prie to, kad policijos suvestinėse pranešimų apie paskendusius žmones sumažėtų.

Tačiau nieko panašaus nebus. Nenustebčiau, jei kas nors nuskendo po to, kai triukšmingai ir svaigiai atšventęs Rūtos pergalę sugalvojo išsimaudyti.