Pradėkime nuo šio pratimo ir mes. Įsivaizduokite, kad prieš jus pažeriu daugybę smulkių skirtingų formų ir spalvų popieriaus skiautelių, ant kurių parašyti visų mokykloje dėstomų disciplinų pavadinimai: „muzika”, „matematika”, „gamta ir žmogus”, „lietuvių kalba ir literatūra”, „teatras”, „prancūzų kalba” bei kiti. Užduotis jums – iš šių smulkių kortelių sudėlioti namą. Kurią discipliną dėsite į namo pamatus? Kas bus namo sienomis? O kas – namo langais? Jūsų prašau įsivaizduoti, o penktokams ir jų tėvams vieno renginio metu šį pratimą pasiūliau atlikti iš tikrųjų.

Visi uoliai dėliojo savo namus. Dirbdami mažose grupelėse tarpusavyje tarėsi mokiniai, tėvai taip pat kibo į užduotį. Turbūt nesunku atspėti, atlikus „statybos” darbus, nebuvo nei vieno tokio paties namo! Stebino mokinių ir tėvų išradingumas bei argumentai: vienų namuose langus atstojo užsienio kalbos, padedančios, jų teigimu, mums susikalbėti ir būti atviriems pasauliui, kitų – istorija – juk žvelgiame į pasaulį per savo, šeimos, valstybės praeities perspektyvas. Namo stogą kai kuriuose namuose atstojo dailė, nes labai svarbu mąstyti kūrybiškai, kituose menai buvo perkelti į namą supantį sodą – su tikslu pailsėti ir sugalvoti naujų idėjų. Tėvai iš matematikos sukonstravo namo pamatus, mokiniai namą statė ant tvirtų lietuvių kalbos ir pilietiškumo pagrindų, o iš matematikos sudėliojo per kiemą tekančią simbolinę upę, į kurią nors ir baugoka įsibristi, bet jos vandenys cirkuliuoja palaikydami žmogaus loginį mąstymą.

Pristatydami savo namus, eksperimento dalyviai choru sutarė, kad visi mokykloje dėstomi dalykai yra svarbūs. Buvo labai įdomu stebėti ne tik smalsumo dar nepraradusius penktokus, ieškojusius kiekvienai disciplinai tinkamiausios vietos namo karkase, bet ir tėvus – verslininkus, gydytojus, pardavėjus, mokslininkus, kirpėjus ir kitų profesijų atstovus – nei vienas iš jų nenorėjo savo namo pastatyti tik iš matematikos ir lietuvių kalbos. Visi suprato, kad namas nebus baigtas, jei jis neturės stogo, jis bus negyvenamas, jei neturės langų ar durų. Šis pratimas aiškiai parodė, asmenybei formuotis svarbi kiekviena disciplina, atnešanti savo perspektyvą savęs ir pasaulio pažinimo kelionėje.

Jei eksperimente pastatyti namą nebuvo sunku, kasdienybėje ne viskas taip paprasta. „Gal dar į dailės olimpiadą sugalvosi vežti mokinius?” – prie kavos aparato klausė manęs kolegė matematikė, sužinojusi, kad mokinė dalyvaus filosofijos olimpiadoje. „Kodėl jūs taisote mano klaidas, čia juk ne lietuvių kalbos pamoka?” – nuoširdžiai teiravosi manęs aštuntokas etikos pamokoje, kai primenu, kad sakinyje svarbu sudėti skyrybos ženklus.

Tokios situacijos įvyksta, nes trūksta tarpdalykinių jungčių ir supratimo, kad mokykloje mes mokomės ne atskirai skaičiavimo ar gramatikos, o savęs, kitų ir pasaulio pažinimo. Iš pabirų disciplinų vargu ar pastatytume tvirtą namą. Gal tik didelę komodą su daugybė stalčiukų, kuriuose saugiai sandėliuojami skirtingiems mokomiesiems dalykams priskiriami faktai, uždaviniai, tekstai, veiklos. Tuomet per etikos ar kitas, ne su kalbos mokymusi susijusias pamokas galima rašyti su klaidomis, o jei nemoki matematikos – tavo padėtis labai kebli. Jei su mokiniais diskutuojame šia tema, pasiūlau jiems trumpam nusikelti į ateitį: juk baigus mokyklą, baigsis ir atskirų dalykų pamokos, visi pabirs savo keliais, ir kur jie nuvestų, visada bus svarbu taisyklingai kalbėti, logiškai mąstyti, rasti kūrybiškus sprendimus.

Įdomu tai, kad jei mes ir nenorėsime atsakyti į klausimą, kodėl svarbu mokytis holistiškai, tai padaryti mus vis labiau vers dirbtinio intelekto technologija. Išmaniosios programėlės, kokį rebusą joms užduosime, per keletą sekundžių jį išsprendžia, atrenka reikalingą informaciją. Puiku! Bet ką su tuo darome toliau? Jei anksčiau į svarbių dalykų sąrašą patekdavo matematika, lietuvių kalba, gamtos mokslai, o apie etiką, dailę, kūno kultūrą dažnas mokinys pasisakydavo kaip apie nereikalingą discipliną, tai šiandien mokiniai kelia kur kas aštresnius klausimus  – kam reikalinga matematika, jei telefonas gali suskaičiuoti visus kasdienybėje reikalingus veiksmus? Kam mokytis rašinio sandarą, jei viens, du ir „ChatGPT“ mums pateikia rašinį bet kokia tema? Gal ir į mokyklą visai eiti nebereikia? Esu sutikusį ne vieną tokį klausimą keliantį penktoką.

Su tuo susidūrę, pirmiausiai turime savęs paklausti, ar nardydami po specifinį atskirų disciplinų turinį dar prisimename pagrindinį švietimo tikslą? Vardan ko mokiniai ir mokytojai kas rytą skuba į mokyklą? Ką daryti su žiniomis, kurias gauname per dieną? Pasidėti jas į stalčiuką iki kontrolinio darbo, testo, egzamino ar kaip atskiras dėlionės dalis bandyti jungti į bendrą paveikslą?

Pabaigai, dar vienas iliustratyvus pavyzdys iš mokyklos gyvenimo: kartą pradinių klasių mokiniams išdalinau po vieną kelis kartus padidinto Vincento van Gogo paveikslo „Saulėgrąžos” dalį. Visi turėjo nuspalvinti savąjį piešinį, kuriame buvo pavaizduoti tik dalies paveikslo kontūrai. Atskirai šios detalės neturėjo jokios prasmės. Vėliau visas dalis tvirtinome ant sienos, kol gavome bendrą vaizdą – mokinius itin pradžiuginusį, didelį įspūdį palikusį spalvingą paveikslą. Taip ir su žiniomis, jei jas kaip šio paveikslo dalis laikysime atskirai, jos gali atrodyti keistos ir niekur nepritaikomos. Jei jungsime jas tarpusavyje – netrukus ims ryškėti mums dar neregėtas vaizdas.

To ir norisi linkėti naujų mokslo metų proga: pažinimo kelionėje itin svarbu yra neužsidaryti stalčiukuose, o atrasti jungtis tarp atskirų disciplinų, skirti laiko mąstymui apie patį mąstymą. Tai mums leidžia patirti mokslo grožį, suvokti pasaulį, o save – kaip jo dalį. Ruduo – ne tik naujas startas, bet ir puiki proga pagalvoti, kokį namą pavyktų pastatyti kiekvienam iš mūsų? Ar esate maži, ar dideli, mokote, ar mokotės, užduokite sau klausimą – kas būtų simbolinio namo pamatai, stogas, sienos, langai, durys jūsų pažinimo kelionėje?