TARP LAUKO IŠVIEČIŲ IR SEIMO RENTŲ

Seimo bitelės vėl uoliai lipdo koalicijos korį, tačiau vis tiek ore tvyro ne medaus, o Veneros klystkeliais plintančių ligų šutas.

Klausite, kodėl taip nuožmiai? O ko čia smulkintis? Juk naujosios koalicijos iš frakcijų lipdytojai taip įkyriai darbuojasi ne dėl žmonių, o dėl postų.

Seimo pitagoriečiai net pasiūlė dar neregėtą matematinį viražą: "keturi frakcijos nariai lygu vienas ministro postas".

Kitaip tariant, jie atrado parlamentinį dėsnį, pagal kurį politikierių gaujoms pagal jose esančių parankinių skaičių privalomai turi atitekti šiltos kėdės – ministerijos su visais jų finansiniais, galios bei etatų ištekliais.

Apie tai, ką padarys, kad pensija viršytų 250 eurų, kad šalyje baigtųsi korupcijos atlaidai, kad nuskurdinti žmonės nebebėgtų į užsienį, kad vieškeliai būtų išasfaltuoti, o lauko "šikanai" taptų praeitimi, frakcininkai negalvoja.

Jie visi mieliau mąsto apie aktualesnę perspektyvą. TSKP nario mokestį uoliai kažkada rinkęs ir grąžos neskaičiuodavęs G.Kirkilas geidžia tapti Seimo pirmininku ir pagaliau pramušti šventą seimūnų rentų reikalą, nes pas mus net pačių išrinktųjų pensijos – per menkos oriam gyvenimui. Ką jau kalbėti apie paprastus žmones.

Seimo vadu toliau nori būti ir V.Pranckietis, kuris jau įprato iš Ringaudų važinėti tarsi nuolatinė Kalėdų dovana visai Lietuvai – apšviestas raudonu ir mėlynu apsaugos švyturėlių fejerverku. Nieku gyvu nenori, – vis dėlto gera būti feldmaršalu ir "lygesniu už lygius", nors "Gyvulių ūkio" taip ir neperskaitė, – kam tas humanitarizavimasis žiemkenčių valstybėje? Ir jam visai nesvarbu, kad ta jo mobili dovana tėvynei kainuoja dešimtis tūkstančių eurų, atimtų iš savais automobiliais ir savu benzinu į darbą važiuojančių paprastų tautiečių, kurių gyvenimas nė iš tolo nepanašus į švieselėmis padabintą Kalėdų pasaką.