„Andropovas buvo pirmas KGB vadas, įžengęs į Kremliaus sostą. Jo kaip buvusio ambasadoriaus, vėliau sovietų Komunistų partijos centro komiteto skyriaus vedėjo, atsakingo už ryšius su komunistinių šalių valdančiosiomis partijomis, interesai buvo nukreipti į užsienį – prieš užsienį jis ir užsimojo KGB kalaviju. Chruščiovo politiką, pagal kurią buvo šmeižiami Kremliui neįtikę pavieniai religiniai ir politiniai lyderiai, tokie kaip Pijus XII ir JAV prezidentai, Andropovas išplėtojo iki ištisų religinių judėjimų ir šalių juodinimo. Pagrindiniai jo taikiniai buvo sionizmas, Izraelis ir Jungtinės Valstijos“, – teigiama Iono Mihai’aus Pacepos (1928–2021) ir Ronaldo J. Rychlako (1957) knygoje „Dezinformacija“ (angl. „Disinformation: Former Spy Chief Reveals Secret Strategies for Underminig Freedom, Attacking Religion, and Promoting Terrorism“, 2013).

Anot knygos autorių, aptardami Jurijaus Vladimirovičiaus palikimą, Vakarų sovietologai dažniausiai mini agresyvų politinių disidentų persekiojimą ir indelį malšinant 1956-ųjų Vengrijos sukilimą, rengiant invaziją į Čekoslovakiją (1968 m. vasaros pabaiga) bei darant spaudimą Lenkijos režimui įvesti karo padėtį (XX a. devintojo dešimtmečio pradžia).

Vis dėlto, anot I. M. Pacepos ir R. J. Rychlako, Jurijaus Vladimirovičiaus „nuopelnų“ būta nepalyginamai daugiau. Pvz., mada vaizduoti sionizmą kaip nacizmui artimą rasizmo rūšį ir nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos vykę antisemitiniai teroro aktai, pasak jų, taip pat yra Jurijaus Vladimirovičiaus darbo vaisius.

Antai vien 1972 m. Jurijaus užvesta dezinformacijos mašina sukosi dieną ir naktį, bandant įtikinti islamo kraštus, kad Izraelis bei Jungtinės Valstijos siekia visą likusį pasaulį paversti sionistų tėvonija. Musulmoniški regionai Jurijui buvo it Petri lėkštelė (apskritas negilus skaidraus stiklo laboratorinis indas su dangteliu), kurioje KGB iš marksizmo-leninizmo bakterijų išaugino neapykantos Jungtinėms Valstijoms užkratą.

„Andropovas postringavo, kad „mes“ turime padaryti taip, kad juos vimdytų nuo minties apie „Siono vyresniųjų tarybą“ (t. y. JAV Kongresą), kurios tikslas – pajungti žydams visą pasaulį. Tamsias užguitas jų minias turime įaudrinti iki pasiutimo“, – tvirtino I. M. Pacepa.

Jurijus Vladimirovičius – gana paslaptinga asmenybė, o jo gyvenime (ypač ankstyvajame) daug klausimų keliančių tamsių dėmių.

Anot viešojoje erdvėje pateikiamos informacijos, jis galėjo gimti Stavropolio krašte (rus. Stavropolskii kraij) 1914 m. birželio 15 d.

Jo tėvas Vladimiras Konstantinovičius (veikiausiai gyveno 1885–1919 m.), kaip spėjama galėjo būti Dono kazokų kilmės geležinkelio darbininkas, tačiau niekas negali pasakyti, kada jis išties mirė – 1916 ar 1919 m.

Jevgenijos Karlovnos (gimė veikiausiai 1890 arba 1891 m., mirė, matyt, kažkuriuo metu nuo 1927 iki 1931 m.) vardu prisimenamos motinos gyvenime – dar daugiau paslapčių. Neaiški nei jos socialinė kilmė, nei tiksli gimimo vieta, nei mirties laikas. Spėjama tik tiek, kad ji galėjo būti pamestinukė, užauginta semitų kilmės laikrodininko (arba pirklio) šeimos (prisimenamas Karlo Francevičiaus Flekenšteino (1857–1915) pavarde) ir dalį gyvenimo dirbo pedagoge.

Skirtinguose veikaluose bei dokumentuose nurodomi skirtingi faktai bei datos, tad galima kelti prielaidą, kad būsimasis SSRS caras pats sąmoningai bandė nuslėpti dalį su savo kilme susijusių faktų, jog šie nepakenktų karjeros perspektyvoms.

Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos būsimasis sovietų monarchas ėmė vis aktyviau įsitraukti į komunistų partijos bei sovietinės biurokratijos veiklą, tiesa, jo karjera į priekį judėjo gan lėtai, bet ramiai ir užtikrintai.

1951 m. jis, kaip spėjama, jau gavo darbą, susijusį su Centro komitetu, o dar po kelerių metų ėmė eiti SSRS ambasadoriaus Vengrijoje pareigas. Po sėkmingo antisovietinio sukilimo Vengrijoje malšinimo Jurijus Vladimirovičius grįžo į Maskvą ir ėmėsi minėtų ryšių su komunistinių valstybių partijomis kuratoriaus pareigų.

Septintojo XX a. dešimtmečio pradžioje jis, matyt, jau buvo tapęs tikruoju Centro komiteto nariu, o 1967 m. jam buvo patikėtas KGB vadovo postas (tai leistų kelti prielaidą, kad Vengrijoje jis dirbo ne vien diplomato darbą). Šias pareigas jis pradėjo eiti likus kelioms savaitėms iki 1967 m. vasaros karo, per kurį Izraelis pažemino svarbius tuo metu SSRS sąjungininkus (Siriją ir Egiptą).

1982 m. lapkritį mirus anekdotų personažui Brežnevų giminės atstovui Leonidui Iljičiui (1906–1982), Jurijus Vladimirovičius tapo pirmuoju KGB karininku, iškilusiu iki SSRS valdovo. Pasak I. M. Pacepos, atėjęs į valdžią Jurijus pasinaudojo užsienio žvalgybos mechanizmais, kad pateiktų save Vakarams kaip nuosaikų komunistą ir jautrų, geraširdį žmogų. Jis buvo vaizduojamas kaip retkarčiais mėgstantis išlenkti taurelę škotiškojo, britiškų romanų, amerikietiško džiazo, vakarietiškos klasikinės muzikos gerbėjas, tačiau, anot į kitą Geležinės uždangos pusę perbėgusio rumuno I. M. Pacepos, Jurijus Vladimirovičius nepasižymėjo nė viena šių savybių. Į valdžią jis atėjo jau mirtinai sirgdamas.