VIETOJ LT PEIZAŽŲ – IŠVIETĖS

Praėjusi savaitė vėl buvo sužalota vienos nedarbo dienos. Mindaugo karūnavimas – rimta šventė, bet kodėl būtina jos metu nedirbti? Juk tautinis choralas – vakaro intencija.

Šventės pas mus sovietinių papročių pagrindu vis dar susijusios su tingėjimu ir skysčių vartojimu (nes ką veikti laisvadienį viduryje savaitės?). Šitokia neturtinga, atsilikusi šalis, iš Lenkijos atvyksiančius turistus nuo pat sienos sveikinanti pašiūrėmis, lauko tualetais ir šiferiniais stogais, o per metus – net 15 šventinių nedarbo dienų. Pusę mėnesio leidžiame niekais, tarsi turėtume naftos ar aukso kasyklas, kurios kompensuotų tą įteisintą tingulį. Kiek šimtų milijonų dėl tų perteklinių laisvadienių neteko valstybė per pastarąjį dešimtmetį, veikiausiai niekas nė neskaičiavo. Iš pradžių seimūnai vis priveisdavo naujų švenčių, o paskui išsigandę ekonominių padarinių uždraudė žmonėms tas šventes „sujungti“ su savaitgaliais.

Kokio Vladimiro Vladimirovičiaus reikėjo paversti gegužės 1-ąją nedarbo diena? Kiek galima komunistuojant pataikauti primityviai proletarinei oligofrenijai? Ji gi bet kokią šventę suvokia kaip galimybę savo mirtiną promilių dozę pragulėti arimuose šalia kanalo.

O kokios varpos reikalingas Joninių laisvadienis? Na, taip, Lietuvoje daug Jonų ir garbė jiems, kad jie tokie yra. Tačiau tada turėtų būti darbo sąskaita švenčiamos ir Antaninės, ir Petrinės, nes Antanų ir Petrų (taip pat garbė jiems) LT teritorijoje – ne mažiau.

Tauri ir ta trejų devynerių proga – Žolinė. Niekas nežino, kas tai yra, bet visi vis tiek labai džiaugiasi, nes irgi nereikia darbuotis. O juk visai nesudėtinga kanapes garbinti ir po darbo, kas trukdo?

Kaip ten bebūtų, jei tų darbo savaites žalojančių laisvadienių būtų mažiau, gal ir atvykstančius NATO susitikimo dalyvius nuo valstybinės sienos sveikintų ne lauko išvietės ir šiferiniai stogai, o modernios Lietuvos peizažai.

P. S. Gal kas nors žinote, kodėl LT oro uostų vadovas pirmadienio rytą į LRT studiją ne tik atėjo be kojinių, bet ir vartojo „kad“ su bendratimi?