Lietuvoje – sykas mažai žinoma žuvis. Net pamario žvejai suabejoja, ar buvo ją kada nors sugavę.

Skolinys iš skandinavų

Daugelį metų tyrinėjau šias žuvis. Jų pavadinimas, žūklė, panaudojimas turi sąsajų su šiaurietiška kultūra. Syko rūšies pavadiniams yra bemaž tūkstančio metų senumo skolinys iš šiaurės šalių kalbų. Skandinavų kalbų daiktavardis „siik“ reiškia stiprią, tvirtą, lašišinę žuvį. Švedams tai „Sik“, suomiams – „siika“, estams – „siiakala“, latviams – „sīga“, lenkams – „siha“, rusams – „sik“.

Į lietuvių kalbą pavadinimas pateko vėlai ir perimtas iš kuršininkų, kurie perėmė jį iš latvių kuršių tarmės. Žodynuose lietuvių kalba pavadinimas minimas nuo 1857 m., ir tik 1910 m. įtrauktas V.Kalvaičio žodyną. Kaip syką vadino Platelių ežero žvejai, nėra žinoma. Ežeruose gyvenančios mažosios sykų giminaitės seliavos pavadinimas yra skolinys iš lenkų kalbos – „sielawa“.

Sykinių šeimos žuvų yra daug ir įvairių. Vien Europos vandenyse iki 1955 metų aprašytos 92 atmainos. Pasaulyje šis skaičius viršijo 300.

Lietuvos ir aplinkiniuose vandenyse išskiriami trys šių žuvų atmainos. Svarbu pažinti jūrinį syką. Jo kūno ilgis siekia 35–50 cm, jis sveria 0,4–1,3 kilogramo ir gyvena iki 12 metų.

Sykų išplitimas apima Didžiąją Britaniją, Šiaurės ir Rytų Europos žemumų bei Alpių kalnų ežerus. Daugelyje Vidurio Europos ir didesnėje dalyje Rusijos ežerų ir upių sykai yra ledynmečio užsilikėliai. Gėlo ir mažo druskingumo vandenyse Baltijos jūroje sugaunami pusiau praeiviai jūriniai sykai. Jie didesnę gyvenimo dalį praleidžia jūroje ir neršia Kuršių mariose. Ežerinių sykų Lietuvoje sugaunama Platelių ir Vištyčio ežeruose. Rytų Lietuvos ežeruose aptinkamos seliavos.

Gyvenimas ir nerštas

Sykai vasarą jūroje laikosi 12–20 m gylyje, plaukioja pavieniui ar klajoja iš vienos vietos į kitą būreliuose, laikosi žiobrių, suaugusių strimėlių, vienmečių ešerių ir starkių santalkų. Veiklūs švintant ir prieš saulėlydį, mažiau paslankūs – vidurdienį ir naktį. Rudenį ir žiemą veiklūs ir vidurdienį.

Naktį užklysta į priekrantės seklumas, kur jauni sykai įsimaišo į užklydusių brėtlingių ir nedidelių strimėlių būrelius ir sugaunami kartu.

Sykai maitinasi šiltuoju metų laiku, žiemą – ramybė.

Mitalo jautriomis lūpomis čiuopia ant dugno. Priekrantėje ir Kuršių mariose įvairaus amžiaus sykų skrandžiuose aptikta mizidžių, smėlinių krevečių, smulkintų Baltijos trupsnių, smėlinukių kiautų. Suaugę sykai papildomai mito smėliniais grundalais, stintelių ir strimelių mailiumi. Iš 18 m gylio ištrauktų žuvų skrandžiuose aptikta 80 mm ilgio bretlingių ir smėlinukių (tobių).

Sykai neršia nuo rugsėjo, visą spalį iki lapkričio, vandens temperatūrai nukritus iki 6 laipsnių. Tuomet  traukia arčiau kranto, gausiau sugaunami 10–20 metrų gylyje, abipus Klaipėdos uosto įplaukos ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Pagrindinės nerštavietės yra Kuršių marių viduryje, Nidos-Rasytės (Rybačio) ir Šarkuvos ir Pietryčio dalies Karšinsko-Deimos ir kiek mažiau Nemuno deltos Ežios prieigose.

Paaugusias žuvytes apie kovą Kuršių marių vandenys išneša į jūrą. Jos renkasi didesnius, drumsto vandens gylius. Metų pabaigoje sykų mailius siekia 7–10 cm ilgį.

Sykų žūklės ypatumai

Sykai atsitiktinai ir negausiai sugaunami rugsėjo–spalio mėnesiais Baltijos priekrantėje ir Kuršių mariose. Atskirais atvejais Kopgalio (priekrantės) žuvų stebėsenos stotyje pavasarį ir vidurvasarį kartu su žiobriais ir karpinėmis žuvimis įkliūva 1–2 metų amžiaus sykai. Tyrimų laikotarpiu sykų sugauta velkiaujant ties Juodkrante ir Kopgalyje statant aukštus valinius tinklaičius. Žvejai mėgėjai šias žuvis vertina kaip ištvermingas, atkakliai ir stipriai besipriešinančias.

Rusniškis dr. Kazys Gaigalas dar 1978 m. paskelbė Lietuvos mokslininkų tyrimus apibendrinantį straipsnį apie Kuršių marių ir Baltijos jūros sykus. Didžiausi sykų kiekiai sugauti XX a. 6-ame ir 7-ame dešimtmetyje. Verslinių laimikių dydžiai mariose ir Nemuno žemupyje siekdavo mažiausiai nuo 222 iki 605 centnerių. 1955–1959 metais ir nuo 181 ii 277 centnerių 1965–1969 metais.

Sykams atsiliepė nuo aštuntojo dešimtmečio suprastėjusi Kuršių marių vandenų būklė. Jų laimikiai smuktelėjo iki 73–171 centnerio 1980–1984 metais ir 2–21 centnerio 1985–1989 metais. Po 1990 metų abipus Klaipėdos uosto įplaukos įtvarų statoma tinklaičių juosta sykams ir toliau plaukiojančioms verslinėms žuvims tapo neįveikiama užkarda. Sykų banda per kelis dešimečius nustekenta dėl rūšies veisimosi ypatybių ir žvejybos.

Geri poslinkiai pradėti stebėti, kai Kuršių mariose ir priekrantėje buvo suvaržyta verslinė žvejyba, sugriežtinta laimikių apskaita.

Nuo 2012 metų sykų kaip ir žiobrių bandos iš lėto atsigauna, jų vis dažniau sugaunama priekrantėje. Tačiau tai tik dalelė XX a. viduryje sugauto kiekio. Praėjusių metų spalio pabaigoje Smiltynės-Kopgalio žvejai žiobriniais (sykiniais) tinklais sugavo daugiau kaip 200 vnt. (atitinkamai 60 kg) sykų. Daugiau sugavo Šventosios ir Kuršių marių žvejai.

Padidėjęs dėmesys poledynmečio vandenų senbuviams neliko be atgarsio. 1992 m. nykstanti ir menkai ištirta negausi žuvų rūšis įtraukta į retų ir nykstančių gyvūnų sąrašą. Lietuvos paštas 1998 m. į apyvartą išleido ženklą su ežerinio syko atvaizdu iš serijos Lietuvos raudonoji knyga.