Celė – miestietiškos ramybės oazė

Celė laikoma vienu gražiausių Vokietijos miestelių.

Kiekvienas miestas, norėdamas pritraukti turistus, vilioja juos įvairiausiais epitetais “aukščiausias”, “ilgiausias”, “didžiausias”. Kai informaciniame buklete apie Celę, 73 tūkstančius gyventojų turintį Vokietijos miestelį, esantį vos 30 kilometrų į šiaurę nuo Hanoverio, perskaičiau, kad jis – gražiausia šalies gyvenvietė, nusišypsojau ir įvertinau tai kaip reklamos triuką. Tiesa, jis taip pat buvo grįstas faktais, mat 2001 metais nacionaliniame konkurse “Entente Florale”, kurio devizas “Mūsų miestas žydi”, Celė apdovanota aukso medaliu, o 2002 metais tokiame pat Europos konkurse ji pelnė sidabro medalį. Praleidusi tris dienas šiame miestelyje, turėjau sau prisipažinti, kad jis tikrai nuostabus. Niekada jokio karo nepaliesta vietovė išsaugojo XVI-XVIII amžių puikų karkasinės statybos senamiestį, o pavasarinių žiedų gausa ir įvairovė tiesiog pakerėjo.

Namai filosofai

1292 metais įkurtoje Celėje dabar yra apie 650 saugomų pastatų, iš kurių apie pusę tūkstančio – karkasinės statybos trijų aukštų puikiai restauruoti spalvingi namukai, lygiomis eilėmis sutūpę miesto centre ir išsipustę lyg kokie senoliai, susiruošę į karnavalą. Kiekvienas jų – nepakartojamas nei spalva, nei dydžiu, nei dekoro detalėmis. Kiekvienas pastatas – tai tarsi subrendusi, savo gyvenimo istoriją turinti asmenybė. Šį įspūdį sustiprina ir senovine vokiečių kalba auksinėmis raidėmis ant namų išrašytos sentencijos. Kai pažįstami man skaitė vieną užrašą po kito, jaučiau, lyg eitume ne gatve, o gigantiško filosofijos vadovėlio puslapiais. Kas tai – čia gyvenusių žmonių kredo ar pamokymai palikuonims? Štai tik keletas tokių užrašų: “Negalvok, kad esi išmintingesnis už vyresnius, prisimink, kad ir jie išminties išmoko iš savo tėvų”, “Dievas teduoda mano pažįstamiems dešimt kartų daugiau, nei jie man duotų“, “Saugok, ką turi, ir to užteks ilgam”, “Jeigu turi gabumų rašyti, nesustok rašęs niekada“, “Dieve, saugok mus ir namus, ką Dievas saugo, tas išlieka”, “Nekalbėk apie tai, ką norėtum nuveikti, tiesiog veik”.

Gyvenimiškos tiesos, aukso raidėmis bylojančios iš praeities, nuteikia pakiliai ir paslapties skraiste tarsi apgaubia Celės gatves, suteikdamos joms dar didesnio žavesio. O senovinių pastatų fone vyksta kasdieninis gyvenimas. Senukas čirpina smuikelį, tikėdamasis, kad praeiviai nepagailės į dėklą įmesti vieną kitą eurą. Parduotuvių vitrinos ryškiomis spalvomis vilioja pirkėjus, o viskuo patenkinti, ramūs vokiečiai gurkšnoja alų lauko kavinėse, besišildydami pavasarinės saulės spinduliuose ir kartkartėmis paglostydami šalia ramiai išsitiesusius savo keturkojus augintinius. Gyvenimas čia teka tokia ramia, aiškia, tvarkinga vaga, be stresų ir problemų, kad atrodo, lyg šis miestelis gyvuotų kažkokioje paralelinėje erdvėje, kurioje sustojęs laikas. Vienintelis ekscesas - “Žmogus kiaurai pereinantis duris“ ir tas įkūnytas tik skulptūroje, kurią sukūrė prancūzų menininkas Žanas Ipustegjus ir kuri puošia senamiesčio centrą nuo 1966-ųjų.

Be karkasinės statybos pastatų dar viena Celės vizitine kortele galime laikyti nuostabius šio miestelio parkus. “Prancūziškas sodas“ savo pavadinimą įgijo dėl septynioliktame amžiuje šiame parke besidarbavusių prancūzų sodininkų.

Dviguba liepomis apsodinta alėja jam suteikia neįtikėtinos prabangos. O paminklas Danijos karalienei Karolinai Matildai byloja apie jos tremtį į Celę. Šiame parke XVIII amžiuje prie tvenkinio jai buvo pastatyta vasaros rezidencija. “Prancūziškas sodas“ iki šiol yra viena mėgstamiausių Celės gyventojų pasivaikščiojimo vietų. Įdomu tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo čia pastatyta žaidimų aikštelė vaikams ir dabar sklidina besilinksminančio jaunimo. “Prancūziškas sodas“ su savo nuostabiu rožynu ir Paukštininkystės institutu, įsikūrusiu čia dar 1927 metais, yra pripažintas nacionaline vertybe ir saugomas valstybės.

Baroko teatras

Didžiausias Celės pasididžiavimas yra hercogo rūmai. Pradėti statyti dar XIII amžiaus pradžioje, jie ne kartą keitė savo stilistiką. Dabartinis baltas baroko stiliaus taisyklingos formos pastatas, apsuptas nuostabiu parku, tiesiog alsuoja paslaptimi ir ramybe. Čia įsikūręs ir seniausias veikiantis baroko laikų teatras Vokietijoje. Sunkios scenos užuolaidos, raudonu velvetu muštos kėdės ir gausybe raižinių puoštos ložės jums tikrai padės ne tik įsijausti į veiksmą, vykstantį scenoje, bet ir pakeliauti laiku bei pajausti praėjusių šimtmečių dvaro teatro dvasios magiją.

Mane labiau nei pasivaikščiojimas rūmų salėmis domina senasis parkas. Suoliukai aplink tvenkinius apsėsti neįtikėtinai taikiai nusiteikusių paauglių. Čia pat jaunos mamos stumia vežimėlius su besišypsančiais kūdikiais. Margaspalvėse gėlių klombose neaptinku nė vienos piktžolės. Čia tokia idilė ir ramybė, kad net sunku patikėti.

Dėmesį patraukia skulptūra, vaizduojanti žirgą, stovintį ant dviejų kojų, ir žmogų šalia, iškėlusį rankas į viršų, tarsi būtų jo dresuotojas. Išraiškingoje žirgo pozoje taip pat nėra jokios agresijos. Ir pats skulptūros pavadinimas ”Melodingas skambesys” apeliuoja labiau į šokantį baletą žirgą nei į pasibaidžiusį ristūną. Celės regionas visada garsėjo puikiais žirgais, auginamais čia jau beveik tris šimtus metų. Kiekvienų metų rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje čia vyksta nuostabūs ristūnų paradai. Hanoverio veislės žirgų teko matyti ir ramiai besiganančių Celės apylinkėse. Atrodo, kad savininkai jais didžiuojasi ne mažiau nei sportiniais automobiliais.

Vakaro atrakcijos

Jeigu nutarsite po Celę pasivaikščioti vėlai vakare, tai tikrai atkreipsite dėmesį į šviesų žaismą, sklindantį iš vieno pastato langų. Tai pirmasis pasaulyje 24 valandas per parą veikiantis muziejus - Hanoveryje gyvenančio menininko Roberto Simono idėja. Praeiviai naktį pro tris pastato stiklinius fasadus ne tik gali pažvelgti į muziejaus vidų, bet kartu tapti impulsu čia sumontuotoms šviesos Frančesko Marioti instaliacijoms, kurios keičiasi, reaguodamos į praeivių judėjimą. Tokiu būdu muziejus veikia ištisą parą.

Neatsispyrėme su draugais ir pagundai apsilankyti senosios miesto rotušės rūsyje, kuriame smuklė buvo įrengta jau 1378 metais. Skliautuotame rūsyje skambanti tyli muzika, sterili aplinka, iškilmingi padavėjai ir vos pora lankytojų nuteikė labai nejaukiai. Tačiau, įžengus į tokią rimties tvirtovę, išeiti darosi lyg ir nemandagu. Neduok Dieve, jei kas pagalvos, kad kainos tau neįkandamos! Tačiau tokių norinčių iš čia pabėgti atsitiktinių praeivių tikriausiai būna ne vienas, nes ir valgiaraščio pabaigoje didžiulėmis raidėmis išgraviruotas užrašas pažodžiui išvertus skelbia: ”Alus čia turi bėgti, o ne žmonės”. Ką gi, iš mandagumo užsisakau kreminę krevečių sriubą, kuri kaip ir kitų kolegų užsakyti kepsniai, ant stalo atsirado jau po penkių minučių. Pagalvoju, kad virtuvėje gal koks stebukladarys įdarbintas, kuris per dvi minutes paruošia patiekalus. Iš mažyčio puodelio skeptiškai pradedu sriubčioti savo sriubą. Skanu! – turiu pripažinti, bet jaukiau dėl to šiame rūsy nepasidaro. Prie gretimo staliuko atsisėda rimtai ir iškilmingai nusiteikusi rusų grupelė. Tikriausiai, kokia nors mieste besilankanti oficiali delegacija. Garsiai postringaujantys apie Tiumenės ir Celės bendradarbiavimą vakaro kaimynai verčia dar labiau susigūžti, greitai “pribaigti” savo patiekalus ir nerti į vakarinę Celę, gražią, bet daug paprastesnę, gyvesnę ir mielesnę nei garsusis rotušės rūsys.

Avelių kalbėjimas

Celės apylinkės mėgstantiems iškylauti, plaukioti baidarėmis, jodinėti ar važinėti dviračiais – tikras rojus. Mūsų grupelė išsinuomojusi dviračius visai dienai ir sumokėjusi vos po 4 eurus, taip pat nusprendė pasigrožėti Alerio upės pakrantėmis ir pavasariu kvepiančiais miškais. Juk visai šalia Celės užliejamose pievose galima pamatyti daugybę įvairiausių paukščių, tarp kurių net 18 nykstančių rūšių čia suka lizdus.

Dviračių parduotuvės, kuri kartu yra ir nuomos punktas, darbuotojai įteikė žemėlapį ir mielai paaiškino, kur geriausiai važiuoti. Bet kažin ar būtume pasiklydę ir be jų nuorodų. Juk čia Vokietija! O tai reiškia, kad čia nutiesti ne tik puikūs dviračių takai, bet ir kiekvienoje sankryžoje yra rodyklės, skirtos būtent dviratininkams su tiksliomis vietovių ir atstumų iki jų nuorodomis.

Šis mūsų pasivažinėjimas dviračiais – tai ne šiaip smagi pramoga. Mūsų tikslas – parengti pramoginės-edukacinės kelionės trasą, kurią su gidu keliaudami dviratininkai mėgėjai išties galėtų pavadinti pramoga. Pirmiausiai sustojame prie upelio. Visa mūsų komanda išsirenka pagaliukus, kurie turi simbolizuoti burlaivius, ”papuošia” juos plunksnų ar lapų burėmis ir po startinio švilpuko meta į vandenį – taip prasideda mūsų ”Baltic Sail” regata. Sraunioje ir vingiuotoje upelio vagoje mūsų burlaiviai skuba į tikslinį uostą, o mes, kaip vaikai ar Mikė Pūkuotukas, džiūgaujame ir bėgame paskui, akylai stebėdami, kad mūsų “laivai“ neprisišvartuotų kokiame tarpiniame uoste.

Kitas mūsų sustojimas – prie avių bandos. Ar sugebėsime prakalbinti aveles? Kiekvienas paeiliui imituoja avies bliovimą ir skaičiuoja, kiekgi bandos narių per vieną minutę atsilieps į jį. Juk jeigu sugebi prakalbinti avis ir su jomis susišnekėti, nesunku turėtų būti ir su visai nepažįstamu žmogumi surasti bendrą kalbą. Man sekasi prasčiausiai iš visų. Iš kokių penkiasdešimties avių bandos atsiliepia vos vienas senas avinas. Ką gi, teks Klaipėdos apylinkėse paieškoti avių bandos ir treniruotis, juk negaliu svetur daryti gėdos Lietuvai...

Dviračiais toliau miname mišku. Proskynoje suradę lauko gėlių pievelę, kiekvienas surenkame savo kvapų kokteilį. Vėliau užsimerkę skaičiuojame miško garsus – lapo šiugždenimą, paukščių balsus, uodo zyzimą. Apkabinę storiausius medžius, bandome išgirsti jų pasakojamas legendas ir perteikti jas eilėmis bei piešinukais. Suaugę žmonės, nuo buvimo gamtoje džiaugsmo pavirtę vaikais, mes iš naujo atrandame savyje ir pamirštas kūrybines galias. O aš iškart pradedu galvoti, kad ir Klaipėdos apylinkės be didelių investicijų būtų puikiausiai tinkamos tokioms pramogoms. Juk tai galėtų tapti dar viena atrakcija turistams!

O štai dviračiams riedant per vietinius kaimelius, suprantu, kad vokiečių turistų į mūsų kaimus geriau nevežti. Nebent tam, kad galėtų įsitikinti, kaip jie tvarkingai ir gražiai gyvena. Viskas čia taip išdailinta, gėlytės žydi, vejos primena kilimą, namukai iščiustyti, kad net norisi verkti. Kada gi Lietuvoje tokį vaizdelį pamatysime? Ir kažkodėl visai nesinori vokiečių smerkti už perdėtą pedantiškumą ir meilę tvarkai. Gražiai gyventi juk neuždrausta...