Pastaruoju metu pietinėje Šiaurės šalių regiono dalyje – Danijoje, Pietų Švedijoje ir Pietų Norvegijoje – elektros kainos piko metu padidėjo visų pirma dėl mažo elektros gamybos masto Danijoje ir Vokietijoje.
Tai dar labiau padidino nepasitenkinimą dėl energijos kainų ir prekybos elektra su likusia Europos dalimi. Vietiniai vartotojai jaučiasi patiriantys neproporcingai didelį poveikį, teigia „Coface“.
Ypač didelį nepasitenkinimą reiškia Norvegijos vartotojai, nes jie turi daug energijos išteklių, kurie, jų nuomone, labiau naudingi likusiai Europos daliai nei jiems patiems. Šis klausimas gali būti svarbus artėjant 2025-aisiais vyksiantiems rinkimams, o 2026-aisiais iš naujo derantis dėl energetikos susitarimo, senstant dabartinėms perdavimo linijoms į Daniją.
Priežastys
Anot „Coface“, elektros suvartojimas vienam gyventojui Šiaurės šalių ekonomikoje yra didesnis nei kitose Europos šalyse dėl šaltesnio klimato, taip pat dėl didesnių pajamų ir daug energijos suvartojančių pramonės šakų. Vidutinis norvegas suvartoja maždaug 2,5 karto daugiau energijos nei vidutinis Europos gyventojas, o islandas – 4,3 karto daugiau.
Elektros kainos yra svarbus politinis klausimas, ypač Norvegijoje ir Švedijoje, kur dėl nevienodų energetinių pajėgumų egzistuoja dideli regioniniai skirtumai tarp šiaurinių ir pietinių šalių dalių. 2024-aisiais elektros kainos pietiniuose regionuose buvo dvigubai didesnės nei šiauriniuose.
Energija yra viena pagrindinių regiono eksporto prekių. Šiaurės šalys bendrai išgauna daugiau kaip 50 proc. Europos naftos ir dujų (daugiausiai – Norvegija) ir pagamina beveik 15 proc. elektros. Norvegija ir Švedija yra grynosios elektros eksportuotojos, o Vokietija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė (JK) maždaug ketvirtadalį sau reikalingos elektros importuoja iš Danijos, Švedijos ir Norvegijos.
Šiaurės šalių energijos gamyba yra įvairi: 50 proc. elektros gaunama iš hidroenergijos, 20 proc. – iš saulės ir vėjo, 20 proc. – iš branduolinės energijos. Tikimasi, kad hidroenergija atliks svarbų vaidmenį pereinant prie naujos energetikos sistemos, o Šiaurės šalys turi apie 50 proc. dabartinių Europos hidroenergijos pajėgumų.
Norvegijoje 2025-aisiais vyks rinkimai, o valdančiojoje koalicijoje svarbiausių partijų – Darbo partijos ir Centro partijos – bendras populiarumas, kaip rodo apklausos, yra 32 proc., tai yra, beveik po 10 procentinių punktų mažiau nei per praėjusius rinkimus 2021-ųjų rugsėjį.
Didelės kainos, ypač energijos kainos energijos išteklių turtingoje šalyje, yra svarbus klausimas rinkėjams. Dėl to Centro partija pasiūlė nutraukti perdavimo jungtis su Danija – o kartu ir su Vokietija bei Nyderlandais – ir galbūt iš naujo derėtis dėl linijų su JK bei Vokietija, kad būtų išspręsta ši problema.
Tuo metu Darbo partija perdavimo linijų klausimus ketina spręsti balandį vyksiančiame nacionaliniame suvažiavime. Jame bus svarstoma galimybė neatnaujinti linijų su Danija.
Rizikos
Pastaraisiais metais regione, ypač Norvegijoje ir Švedijoje, suintensyvėjo populistinė retorika, susijusi su prekyba energija, kylant kainoms ir didėjant santykiniam atotrūkiui tarp šiaurės ir pietų, rašo „Coface“. Norvegija 2022-aisiais pradėjo svarstyti energijos normavimo vidaus reikmėms idėją, o 2023-iaisiais pristatė tai numatančius teisės aktus, nors jie dar neįsigaliojo.
Dėl nepastovių ir aukštų kainų Europoje kyla nesutarimų – Švedijos ir Norvegijos politikai reiškia nepasitenkinimą, pavyzdžiui, Vokietijai dėl jos suvienytos energijos pirkimo pasiūlymų zonos ir laipsniško branduolinės energijos atsisakymo, kuriuo jie aiškina aukštas kainas.
Norvegijos vyriausybė 2023-iaisiais atmetė paraišką dėl dar vieno elektros perdavimo kabelio į JK, Švedijos vyriausybė 2024-aisiais nepritarė elektros perdavimo kabeliui į Vokietiją. Šiuo metu Norvegija svarsto, ar atnaujinti susitarimus dėl perdavimo kabelių su Danija.
Be to, vis dar užpildoma Rusijos palikta spraga. Nutraukus didžiąją dalį dujų tiekimo vamzdynais iš Rusijos ir neseniai nutraukus dujų eksportą per Ukrainą, kelios Europos šalys ieško alternatyvių dujų – kartu ir elektros energijos – šaltinių, nes 2022-aisiais gamtinės dujos buvo didžiausias elektros energijos šaltinis Europoje.
Norvegija didele dalimi buvo regioninė alternatyva. Gamtinių dujų importui iš Rusijos sumažėjus 126 mlrd. kubinių metrų, tai iš dalies – 23 mlrd. kubinių metrų – kompensavo Norvegija. Kartu išaugo suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) importas iš JAV – apie 45 mlrd. kubinių metrų daugiau 2023-aisiais.
2024-ųjų paskutiniais mėnesiais elektros kainos visoje Europoje ir taip didėjo, nes gamtinės dujos buvo pradėtos naudoti anksčiau, nes žiema nėra tokia švelni. Remiantis ateities sandorių duomenimis, pirmąjį 2025-ųjų pusmetį kainos bus beveik 45 proc. didesnės.
Tikėtina, kad didesnės kainos visame žemyne sukels dar didesnę įtampą dėl energijos kainų ir potencialiai padidins tikimybę, kad toliau bus priešinamasi perdavimo linijoms tarp Šiaurės šalių ir likusios Europos dalies.
Be to, labai reikalinga tolesnė perdavimo ir paskirstymo infrastruktūra. Elektra sudaro vis didesnę pasaulyje suvartojamos energijos dalį. Tarptautinė energetikos asociacija (TEA) prognozuoja, kad elektros dalis, kalbant apie energijos suvartojimą, padidės nuo 20 proc. 2023-iaisiais iki 50 proc. 2050-aisiais. Tačiau tam per ateinančius kelis dešimtmečius reikės didelių investicijų į gamybos ir perdavimo infrastruktūrą.
Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacija ENTSO-E nustatė, kad pagal visus būsimus Europos elektros perdavimo scenarijus iki 2050-ųjų – tiek su didesne atsinaujinančiosios energijos dalimi, tiek be jos – reikės daugiau perdavimo tarp Šiaurės šalių, Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos ir Baltijos šalių, ir pabrėžė, kad „hidroenergija yra labai svarbi visai Europos sistemai, užtikrinanti būtiną elektros sistemos lankstumo lygį“.
Be to, dDaugiau atsinaujinančiosios energijos be pakankamos perdavimo apimties kenkia investicijoms į tolesnę energijos gamybą. Didėjant paklausai ir numatytam laipsniškam viso Rusijos energijos importo nutraukimui, Europa turi sukurti daugiau energijos gamybos pajėgumų, kad patenkintų savo poreikius.
Vis dėlto bendrovėms investuoti bus sunkiau, jei atsinaujinančiųjų išteklių dalis didės greičiau nei perdavimas, nes dėl to gali susidaryti neigiamos elektros kainos, kai gamintojai moka vartotojams už tai, kad šie imtų energiją, pasiūlai viršijant elektros paklausą.
Kad Europa galėtų sukurti stiprią energijos rinką, galinčią gaminti daugiau elektros regioniniu mastu, reikia ne tik didesnių gamybos pajėgumų, bet ir geresnės perdavimo infrastruktūros. Šiaurės šalys, ypač Norvegija, dėl savo gausių gamtinių energijos išteklių ir didelių hidroenergijos pajėgumų atlieka lemiamą vaidmenį įgyvendinant šią viziją.
Tačiau augančios energijos kainos šalies viduje jau dabar skatina energetinį nacionalizmą, o tai yra iššūkis šiai integracijai. Dėl šios tendencijos atšaukiami perdavimo projektai ir tai stabdo pažangą.
Problema yra sudėtinga, nes pasipriešinimo esama ne tik pietinėse paveiktų šalių dalyse, bet ir mažiau nukentėjusiuose šiauriniuose regionuose. Vidaus perdavimo pajėgumų tarp šiaurinių ir pietinių regionų stiprinimas galėtų sumažinti kai kurias iš šių įtampų, o tokios strategijos, kaip tikslinės vidaus subsidijos, buvo pasiūlytos kaip visuomenės susirūpinimą keliančių problemų sprendimo būdai.
Šie pokyčiai rodo, jog reikia subtilios pusiausvyros, kad Europos lygmeniu būtų remiama labiau tarpusavyje susijusi ir tvaresnė energijos rinka, rašo „Coface“.
Naujausi komentarai