Izraeliečių ir palestiniečių konfliktui nėra pabaigos, nes abiejų tautų atstovams neapykanta vienas kitam atsiranda jau su pirmu motinos pieno gurkšniu? Ne, rašo dienraštis "The New York Times" ir pateikia savo argumentų.

Žaidimų aikštelė – palata

Jis gali būti impulsyvus. Ji – valdinga. Jie abu jau beveik metai kaimynai. Jie kalbasi, žiūri televizorių, atranda pasaulį drauge ir vienas pas kitą į užsuka be įspėjimo. Jai patinka jo mamos pagaminti baklažanai. Jis dievina jos tėvo ryžius su ėriena.

Kitoje šalyje, kitomis aplinkybėmis ši draugystė nieko nestebintų. Juk tiek Orelui, tiek Maryai yra 8 metai, o šalia gyvenantys vaikai dažniausiai tampa draugais.

Tačiau jų žaidimų aikštelė ne smėlio dėžė, o ligoninės palata. Orelas yra žydas, kurį sunkiai sužeidė palestiniečių grupuotės "Hamas" paleista raketa. Marya – palestinietė, kuri liko paralyžiuota sprogus Izraelio raketai. Tačiau jiems kažkas pamiršo pasakyti, kad jie yra priešai ir turi nekęsti vienas kito.

Skausmas sujungė

"Jis yra išdykęs berniukas," – šypsodamasi mėgsta kartoti Marya apie Orelą, kai šis įsidūksta.

Jis į Alyn ligoninę Jeruzalėje atvyko prieš metus. Tuomet berniukas nesugebėjo vaikščioti, girdėti, kalbėti ir matyti. Dabar jo savijauta geresnė. Orelas jau vaikšto, girdi, kalba ir mato, tiesa, labai mažai. Mat sprogimas ištaškė pusė jo smegenų ir gydytojai net nesitikėjo, kad vaikas išgyvens. Dabar medikai sužavėti jo daromo progreso.

Maryai buvo sulaužytas stuburas ir ji gali pajudinti tik galvą. Protinga, linksma ir valinga mergaitė juda su vežimėliu, kurį reguliuoja smakru. Niekas neišvengs jos įdėmaus žvilgsnio. Ji žino, kad Orelas pradeda mieliau leisti laiką su berniukais, nei su mergaitėmis, ir ji tam neprieštarauja. Vis dėlto juos siejantis ryšys lieka labai stiprus. Kažkas panašaus užsimezgė ir tarp vaikų tėvų.

"Mūsų vaikų žaizdos, jų skausmas, mūsų skausmas sujungė mus, – dienraščiui "The New York Times" teigė Orelo mama Angela Elizarov palatoje, už kurios durų buvo Marya, jos tėvas Hamdi Amanas ir 6 metų broliukas. – Ar svarbu, kad jis iš Gazos, o aš iš Beršebos; jis arabas, aš žydė? Tai neturi man jokios reikšmės. Jis mato mano vaiką, kaip aš jo."

Dvi tragedijos

Orelas buvo sužeistas po dviejų savaičių nuo Izraelio karo su Gazoje įsitvirtinusia grupuote "Hamas" pradžios, praėjusių metų sausį. Po ilgo laiko, praleisto bunkeryje, mama jį bandė išsivežti, bet suaidėjo sirenos ir jie abu atsigulė ant žemės. Tolėliau pasigirdo sprogimas, A.Elizarov atsiduso. Tačiau netrukus sprogo antra raketa, o Orelo galva nusidažė raudonai.

"Mačiau jo smegenis. Viskas aplink degė, o man – nė įdrėskimo, – prisiminė ji. – Kai nuvykome į ligoninę, aš pasakiau gydytojui: "Jūs manęs neapgausite. Žinau, jog nėra jokių galimybių, kad jis išgyvens." Gydytojas nusuko žvilgsnį. Bet po šešių operacijų jis taisosi. Dievas atėmė iš manęs sūnų, bet davė kitą. Prieš metus jis buvo geriausias sportininkas klasėje, o dabar jis mokosi vaikščioti ir kalbėti."

Jos vyras Avrelas praleidžia didžiumą laiko su jų 18 mėnesių dukrele, bet į ligoninę užsuka dažnai. Iš Azerbaidžano atvykusi pora ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Po ilgo Izraelio medikų gydymo kurso Orelo gimimas atrodė tarsi stebuklas.

32-ejų statybininkas H.Amanas rūpinasi ne tik savo dukra, bet ir Orelu. Jis įkvepia ligoninės darbuotojus, savanorius ir kitus tėvus. Tai iš dalies lėmė skaudi jo šeimos istorija.

Prieš trejus metus H.Amanas įsigijo automobilį ir su šeima – dėde, žmona ir trimis vaikais bei motina – išvyko pasivažinėti. Tuo metu ore manevravo Izraelio naikintuvas, kurio užduotis buvo sunaikinti palestiniečių kovotoją Ahmadą Dahduh. Į kovotojo automobilį buvo paleistos dvi raketos, kai jį lenkė H.Amanas. Per sprogimą žuvo vyriausias H.Amano sūnus, žmona ir motina. Maryą sprogimo banga išmetė iš mašinos.

Nėra vietos politikai

Nuo to laiko H.Amanas ir išgyvenusi jo šeimos dalis glaudžiasi Alyn ligoninėje. Izraelio vyriausybė norėjo jį grąžinti į Gazą arba perkelti į Vakarų Krantą, kur Marya tikriausiai neišgyventų, bet žiniasklaidos dėmesys išgelbėjo. H.Amanas gauna minimalią pašalpą ir svajoja su likusiu jauniausiu sūnumi ir dukra išvykti gyventi į užsienį.

Savanoriai ir kiti stebisi, kaip vyras gali gyventi tarp žmonių, kurių armija sunaikino jo šeimą.

"Man niekada nebuvo skirtumo tarp tautų ar religijų atstovų, žydai, musulmonai, krikščionys – mes visi esame žmonės, – "The New York Times" teigė jis. – Aš ilgai dirbau Izraelyje, taip pat mano tėvas. Mes žinome, kad svarbu ne tai, kas tu esi, bet koks tu esi. To aš mokau ir savo vaikus."

Pas H.Amaną dažnai užsuka ir kitų žmonių. Vienas jų – buvęs karys Asheris Franco, kurio dukra jau šešis mėnesius šioje Jeruzalės ligoninėje.

"Buvau auginamas tikru dešiniuoju sionistu, – pasakojo jis. – Man buvo sakoma, kad arabai tik ir taikosi mus nužudyti. Bet pasirodo, aš gyvenau fantazijose. Čia ligoninėje visi mano draugai yra arabai."

Orelo mama A.Elizarov įsitikinusi, kad tokiose vietose, kaip Alyn ligoninė, nėra vietos nesutarimams dėl politikos.

"Ar būtina mums kentėti, kad suprastume, jog nėra skirtumo tarp arabų ir žydų?" – baigė pokalbį ji.