Žiemos olimpinėse žaidynėse pražygiuodamos kartu, taktine pergale galės džiaugtis abi Korėjos. Tačiau kažin ar tai ką nors iš esmės pakeis, svarsto naujienų agentūros „Bloomberg“ apžvalgininkas Jamesas Gibney.

Visiems, kurie mano, kad dviem Korėjoms susitarus žygiuoti po viena vėliava ir subūrus bendrą moterų ledo ritulio komandą įvyko reikšmingas diplomatinis persilaužimas, jis siūlo pernelyg neskubėti džiaugtis.

Taktinis žingsnis palankus abiem pusėms

Taip, kitą mėnesį vyksiančioje žaidynių atidarymo ceremonijoje Šiaurės ir Pietų Korėjos žygiuos kartu, ir tai bus pirmas toks sporto renginys per dešimtmetį. Tačiau anksčiau jos tai darė jau aštuonis kartus. Dukart jos būrė ir bendras komandas. Paskutinįsyk – 1991-aisiais.

Paskui šį žavų momentą palydėjo šeši branduoliniai bandymai. Be kita ko, dar paleista nesuskaičiuojama galybė raketų, vykdytos teritorinės invazijos, nušautas Pietų Korėjos turistas, neišvengta konfliktų jūroje. Dar Šiaurės Korėjos povandeninis laivas nuskandino Pietų Korėjos korvetę. Keturi žmonės žuvo, kai į Pietų Korėjos teritoriją atskriejo kitos Korėjos sviediniai. Surengta išpuolių prieš demilitarizuotoje zonoje patruliuojančius Pietų Korėjos karius. O ką jau kalbėti apie nesibaigiančius Šiaurės Korėjos lyderio retorinius pagiežos pliūpsnius išrinktų Pietų Korėjos lyderių ir atstovų atžvilgiu.

Vis dėlto tai nereiškia, kad viskas beprasmiška, teigia J. Gibney. Net jei didesnio suartėjimo paskui ir nebus, taktinę pergalę galės švęsti abi pusės.

Pietūs deda daug vilčių

Per savo rinkimų kampaniją dabartinis Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas žadėjo siekti dialogo ir susitaikymo su Šiaure, ir toks žingsnis šį siekį, be abejo, atspindi. Be to, šitaip jis šiek tiek apsidraudžia nuo galimų trikdžių, kurių gali kilti dėl Šiaurės Korėjos valios per olimpines žaidynes, turint galvoje šios šalies lyderio Kim Jong Uno naujametėje sveikinimo kalboje nuskambėjusį įspėjimą, kad „kol bus tokia nestabili padėtis, kuri nėra nei karas, nei taika, Šiaurė ir Pietūs negalės užtikrinti sklandžios suplanuotų įvykių eigos.“

Nėra jokios abejonės, kad pagrindinis Kim Jong Uno siekis – įvaryti pleištą tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Pietų Korėjos.

Propagandinę kovą laimi Kim Jong Unas. Pietų korėjiečiai pamatys kitą, pozityvesnę, savo kaimynės pusę – savo kaimynės, žaidžiančios su jų visiškai suprantamu troškimu pagaliau išvysti Korėjos pusiasalį taikiai susivienijantį. Kim Jong Unas galės pasinaudoti tuo, kas tam tikrais atvejais pasitvirtino kaip santykinai veiksminga priemonė kultūrinės diplomatijos srityje: Šiaurės Korėjos dalyvavimu žaidynėse jis galės puikuotis kaip savo tarptautinio pripažinimo ženklu.

Tačiau yra bent kelios priežastys, kodėl toks olimpinės dvasios plazdenimas gali neduoti nieko apčiuopiamo, teigia J. Gibney. Nėra jokios abejonės, kad pagrindinis Kim Jong Uno siekis – įvaryti pleištą tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Pietų Korėjos. Deja, kad ir kaip Moon Jae-inas trokštų susitaikymo, jis negali sau leisti susipriešinti su Amerika, užtikrinančia Pietų Korėjos saugumą.

Negali jis peržengti ir Pietų Korėjos viešosios nuomonės nubrėžtos ribos. O visuomenė olimpinėms žaidynėms gana abejinga. Dėmesio sporto politikai proveržį ji taip pat vertina ne itin entuziastingai (sumanymas burti jungtines komandas ir subsidijuoti Šiaurės Korėjos delegaciją paramos sulaukė nedaug; vienas Pietų Korėjos ledo ritulio sirgalius net pateikė skundą žmogaus teisių apsaugos atstovams, teigdamas, kad sujungiant komandas pažeidžiamos Pietų Korėjos sportininkų teisės).

Tuo metu Kim Jong Unas neturi ketinimų atsisakyti branduolinių ginklų, kurie jo režimo išlikimui, jo supratimu, yra gyvybiškai svarbūs.

Šiaurei reikia neleisti nusivilti

Nepaisant to, duokime Šiaurės Korėjos lyderiui priemonių ir toliau jaustis nugalėtoju, rašo J. Gibney. Siekiant suprasti, kam to reikia, jis siūlo prisiminti 1988-ųjų vasaros olimpiadą Seule. Karinei diktatūrai, siekiančiai pademonstruoti kitokį savo veidą ir užsitarnauti tarptautinį pripažinimą, galimybė tapti žaidynių šeimininke reiškė naują viltį. Prezidentas Chun Doo-hwanas, valdžią į savo rankas perėmęs 1980 m., tada nerimavo, kad Šiaurės Korėja gali mėginti sutrikdyti planuojamas žaidynes, o socialistinės šalys gali nuspręsti jas apskritai boikotuoti (tais laikais boikotuoti olimpines žaidynes buvo įprastas dalykas).

Tuomečiam Šiaurės Korėjos diktatoriui Kim Il Sungui didžiausią nerimą kėlė perspektyva būti nustelbtam, o dar blogiau – pažemintam savo kaimynės. Taigi Pchenjanas pasiūlė Seului žaidynes pasidalyti perpus. Po derybų, kuriose tarpininkavo Tarptautinis olimpinis komitetas, Šiaurė jau buvo besutinkanti su suderėtomis sąlygomis – jų būtų pakakę, kad Šiaurės Korėja irgi būtų galėjusi save įvardyti kaip olimpiados šeimininkę. Tačiau Šiaurės Korėjos delegacija apsigalvojo, ir sandoris „nuplaukė“.

Vienas iš daugelio bjaurių incidentų, įvykusių po to, buvo 1987 m. Šiaurės inicijuotas Pietų Korėjos orlaivio subombardavimas ir neramumų Pietuose kurstymas – tuomet studentai ir disidentai pernelyg uoliai reiškėsi Šiaurės vardu. Galiausiai Šiaurės Korėja boikotavo žaidynes ir izoliavosi, o Pietų Korėja triumfavo, užsitarnaudama pagarbą ir – svarbiausia – galimybę megzti naujus saitus su socialistiniu bloku. Pagal šį kriterijų Kim Jong Unas jau pasižymėjo labiau už savo senelį, „didįjį vadą“.

Kai kurių analitikų manymu, 1988-ųjų olimpinės žaidynės buvo viena iš itin retai pasitaikančių progų skaudų susiskaidymą išgyvenančiam pusiasaliui. Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesoriaus Sergejaus Radčenko teigimu, jei Šiaurės Korėja būtų dalyvavusi žaidynėse, „galbūt būtų pavykę išvengti tokios karinės izoliacijos, į kurią Šiaurės Korėja pasinėrė po triuškinamo pralaimėjimo Pietų Korėjai“. Šiaip ar taip, rašo J. Gibney, laikrodžio atgal neatsuksi. Ir vis dėlto – net jei kitą mėnesį Pjongčange vyksiančios žaidynės nenulems persilaužimo, galbūt jos bent apsaugos nuo didžios nesantaikos. O tai jau būtų verta atšvęsti.