Goa – laisvės oras

- “Kas jis? Hipis?

- Ne. Amerikietis, fizikas. Branduolinių galvučių specialistas. Dirbo Pentagonui. Uždirbdavo gerus pinigus.

- Ir čia atvažiavo jų švaistyti?

- Taigi ne. Supranti, jis visą gyvenimą dirbo karui. Mirties fabrikas ir taip toliau... Prieš penkiolika metų atvyko į Goa ir čia pasiliko. Įprasta istorija.

- Ir... ar daug čia tokių?

- Daug...”

(Iš pokalbio paplūdimyje)

Goa - tai nedidelė sausumos juosta, besidriekianti šiaurės Arabijos jūros pakrante į pietus. Fantastiškai graži gamta, puikus klimatas, nesuskaičiuojama balto smėlio paplūdimių gausybė, vyraujanti laisvės atmosfera. Visa tai lėmė, kad Goa įsigytų egzotiško kurorto šlovę. Šiandien šis vienas Indijos valstijos pavadinimas daug kam asocijuojasi su pakiliu nerūpestingumu ir kolonizacijos laikų šventės nuojauta, kurie tapo gyvenimo būdu.

Pirmas Europos gyventojas, aplankęs Goa, – keliautojas Vaskas de Gama. 1498 m. jis išsilaipino Goa pakrantėje. Atrastoje žemėje jis nesutiko nė vienos krikščioniškos dvasios, todėl paliko pamatus fortui. Jo dėka portugalai kolonizavo kraštą. Per 450 portugalų viešpatavimo metų anklavas virto unikalia įvairių civilizacijų sankaupa, kurioje puikiai dera Rytų ir Vakarų kultūros. Kai atgavusi nepriklausomybę Indija nutraukė diplomatinius santykius su Portugalija, Goa įsiplieskė ginkluotas konfliktas. Indai į rojaus kampelį pasiuntė ginkluotus savo kariuomenės dalinius. 1961 m. kartu su dar dviem buvusiomis portugalų kolonijomis (Damanu ir Dui) Goa buvo prijungta prie Indijos. Valstija turi plačias savivaldos teises.

Naujoji istorija

Garsas apie Goa, kaip apie rojaus kampelį, kuriame galima daryti kas tik šaus į galvą, pasklido jau septintąjį dešimtmetį, kai į šią šalį atkeliavo hašišas ir minios hipių. Pastaruosius visada domino budizmo ir induizmo religijos. Goa jas studijuoti buvo idealios sąlygos. Be to, Vakarų civilizacijos vertybėmis nusivylusių žmonių čia laukė nuo viso to nutolęs rojus. Švelnus klimatas, nudistų paplūdimiai, stebėtinai mažos būsto nuomos kainos, narkotikai buvo tas didžiulis masalas jauniems žmonėms. Septintąjį dešimtmetį išeiviai iš Senojo pasaulio tiesiog užtvindė Indiją ir kaimyninį Nepalą – prasidėjo tikrų tikriausias turistų antplūdis. Goa lankė turistai ir šiaip smalsuoliai. Jie norėjo pamatyti pusiau puslaukines komunas, kurios, kaip tada atrodė, bus alternatyva supuvusiam buržuazijos pasauliui. Savaime suprantama, labiausiai dėl tokios įvykių eigos džiūgavo Indijos vyriausybė. Iš turizmo gaunamos pajamos išaugo dešimteriopai. Tačiau ilgainiui padėtis keitėsi. Tradicinės moralės normų nepripažįstančių turistų minios privertė valdžią sunerimti. Prisidengdama įvairiausiais pretekstais, policija varė atvykėlius iš jų gyvenamųjų vietų, netgi sodino į kalėjimus. Viso to priežastis buvo tai, kad tarp nerūpestingų Saulės vaikų knibždėte knibždėjo ir tokių, kurių ieškojo Interpolas. Tačiau dauguma septintojo dešimtmečio atvykėlių buvo ramūs žmonės. Kai kuriems iš jų Goa tapo gimtaisiais namais. Pirmosios bangos hipiai dar ir šiandien mena laikus, kai pas juos buvo atvykusi grupė “The Beatles”. Vėliau su buržuaziniu nuoboduliu kovojusius idealistus pragmatikai išstūmė į šiaurę, toliau nuo valstijos centro ir nuo gražių paplūdimių. Laisvose vietose įsikūrė, čiabuvių supratimu, respektabilūs kurortai.

Kultūros aborigenai

Vietos gyventojai – Europos ir Amerikos išeiviai – save vadina “Goa people”. “Laisvųjų Goa piliečių” išvaizda (dažniausiai) gana neįprasta. Kai kurie iš jų vaikšto skustomis galvomis, vilki ryškiais geltonos ar oranžinės spalvų drabužiais. Jie labiau primena Tibeto vienuolius. Kiti “Goa people” atstovai panašūs į komiksų herojus: jie nešioja įvairaus dydžio ir įvairaus įmantrumo daugiaspalves šukuosenas. “Komiksų herojų” kūnai ištisai padengti ritualinėmis tatuiruotėmis, kiekvienas jų būtinai nešiojasi dešimtis amuletų, kitus ritualinius daikčiukus. Gyvenimas Goa yra lėtas, iš pirmo žvilgsnio santūrus. Gali išvysti, kaip paplūdimiuose įvairaus amžiaus ir įvairių religijų žmonių grupės pina vainikus, kalbasi. Kalbasi ir kalbasi. Čia dievinama brolystė, kurios pagrindą sudaro korektiškas elgesys, pažiūrų tolerancija, pagarba kitoms kultūroms. Brolijos ryšiai tvirtinami per apeigas – hašišo rūkymą, šokius, bendras maudynes šiltose jūros bangose, kolektyvines meditacijas po palmėmis. Goa populiarios “pilnaties” šventės, taip pat vadinamosios “transo” muzikos koncertai. Kad išvystų ant jūros kranto vykstančius spalvingus renginius, Goa gerbėjai suplūsta čia iš viso pasaulio. Rengėjai stengiasi iš visų jėgų: visur pristatoma fantastiškų dekoracijų, kurias apšviečia galingi prožektoriai. Šventes atidaro vietiniai žonglieriai ir špagų rijikai. Juos abejingai stebi minios žiūrovų. Indų policija greičiausiai teisingai mano, kad be vadinamųjų “sunkiųjų” narkotikų čia neapsieinama. Retsykiais tvarkdariai griebiasi tam tikrų represijų. Tačiau jos būna gana retos, švelnios. Todėl gyvenimo stiliaus “seksas, narkotikai ir rokenrolas” gerbėjai nebijo kasmet vykti į Goa. Šiandien jų tikslas – ne buržuazinių vertybių niekinimas. Šiandien čia veikiausiai atsibeldžiama iš smalsumo.

Goa “kultinės vietos” – Andžuna, Vagatoras ir Čapora. Tad jei iš tiesų norite pajusti, “su kuo valgoma ta Goa dvasia”, reikia pačiam ten nuvykti. Beje, pastaraisiais metais Andžuną pamėgo vadinamųjų nestandartinių, ekstramalių sporto šakų atstovai. Maždaug dvidešimties kilometrų nuo jūros atstumu išsimėtę neaukšti kalnai bei nuolat vienodu tempu pučiantis vėjas sudaro ypač palankias sąlygas sklandytojams.

Kalėjimas turistams

Kalbant apie įžymias vietas, Goa jų nėra gausu. Miesto architektūroje vyrauja romanų stilius, portugalų kultūros paminklai, kurie akylai saugomi. Miestas, 1848 m. paskelbtas Goa sostine, - Pandžimas arba Panadži (hindi kalba tai reiškia žemę, kurios neįmanoma užtvindyti) – tipiška portugalų gyvenvietė. Keliautojo, kuris prieš atvykdamas į Panadžį lankėsi Bombėjuje ar Bangalone, akis džiugina siauros ir tvarkingos gatvelės, palmėmis apsodintos aikštės, Indijai neįprasta švara. Senasis Goa (“Grand Goa”) glaudžiasi keli kilometrai į rytus nuo Panadžio. Inkvizicijos laikais į senąjį Goa induisai gabendavo savo dievus. Tačiau užsienio turistus ir krikščionių maldininkus čia pirmiausiai traukia didžiuliai vienuolynai.

Viena žymiausių Goa vietų – Akvado fortas. Jis visas pastatytas iš pilko akmens, čia gausu arkų ir bokštų bokštelių – buvusios portugalų didybės įrodymų. Šiandien dalis statinių atiduota turizmo reikmėms. “Žiemą” kambarys Akvado forte kainuoja 150 JAV dolerių per parą. Akvado fortas garsėja ne vien savo pilkaisiais akmenimis. Viename forto sparne įrengtas valstybinis kalėjimas, kuriame dažniausiai kali baltieji. Taigi ir turistai, ir kaliniai per forto langus mato vieną ir tą patį vaizdą. Senieji hipiai tiktai gūžčioja pečiais: jų laikais niekam net nešaudavo į galvą trenktis į pasaulio pakraštį vien tik todėl, kad per kalėjimo langą pamatytum vandenyną.

Naudinga informacija

Goa valstija padalinta į šiaurinę ir pietinę. Pietinėje Goa įsikūrę brangūs (matuojant Indijos mastais) pensionai ir viešbučiai. Į juos ilsėtis važiuoja turtingi indai ir vidutiniosios europiečių klasės atstovai. Pietų Goa – puiki vieta tiems turistams, kurie ilgisi ramaus, patogaus poilsio. Šiaurės Goa gyvenvietėse dažniausiai apsistoja “modernus” Amerikos ir Europos jaunimas.

Goa gausu sekso vergių iš viso pasaulio. Brangiausios – vokietės ir prancūzės. Už jas per parą galima pakloti 100-150 JAV dolerių. Tiesa, daug “kaifo” neturėsi. Tarp senojo pasaulio atstovių mažai jaunučių, patrauklių būtybių. Dažniausiai už pinigus parsidavinėja nuskurdusios hipių palikuonės. (Paprastai joms per keturiasdešimt, beveik visos jos narkomanės apsiblaususiais veidais.) Įdomus faktas: tarp prostitučių beveik nesutiksi indžių. Ir nepaisant to, kad pragyvenimo lygis šioje šalyje – vienas žemiausių pasaulyje (vidutinė alga siekia vos 9 JAV dolerius per mėnesį). Galbūt įtakos turi griežta indų moralė?

Vasaros sezonas Goa trunka šešis mėnesius: prasideda lapkritį ir baigiasi balandį. Per patį sezono įkarštį (maždaug tarp gruodžio vidurio ir sausio pabaigos) termometro stulpelis rodo daugiau kaip 32 laipsnius šilumos. Gali kaitintis saulėje visai nebijodamas, kad nudegsi odą. Birželį prasideda lietaus sezonas. Kad ir labai keista, jis irgi traukia turistus. Turtingi Artimųjų Rytų arabai atvyksta čia iš sausros kamuojamų šalių vien tam, kad savo akimis išvystų didingą musoninių liūčių vaizdą...

Transportas

Dažniausiai į Goa keliaujama per Bombėjų. Iš ten galima nusipirkti vietinio lėktuvo bilietą arba vykti traukiniu. Tačiau šiuo atveju teks kratytis visą parą. Jei į Goa keliausi katamaranu jūra, kelionės tikslą pasieksi per 8 valandas. Paprastai turistai iš pradžių pasiekia sostinę Pandžimą.

Automobilio nuomos kaina – maždaug 700 rupijų (apie 20 JAV dolerių per parą). Jei panorėsi šalia savęs turėti vairuotoją, kaina išaugs dvigubai. Bene populiariausia transporto priemonė Pandžime (kaip, beje, ir visoje Indijoje) – vadinamasis autorikša. Kaina – 5 rupijos už kilometrą. Tačiau galutinę sumą geriau aptarti iš anksto, nes vairuotojas gali pareikalauti daugiau. Toks vienpusis užsieniečių ir ypač baltaodžių vertinimas būdingas apskritai visai Indijai. Jei nesiderėsi dėl kiekvienos smulkmenos, išlaidos gali smarkiai viršyti iš anksto numatytąsias.

Ir dar: nepatartina į Goa vykti su žmona, drauge, vyru ar draugu. Kitaip laisviausio žemės kampelio laisvu oru vargu ar pakvėpuosi. Nesvarbu, kad tas oras atsiduoda hašišu...

Ir napamirškit, kad apie Goa sakoma: “Dažnas čia atvykęs turistas slapčia svajoja pamylėti šokoladinę gražuolę ir pasilikti Goa visam laikui”. Taigi būkit pasirengę.