Į futbolo pasaulį kviečia “subbuteo”

Ilsėtis mums patinka. Tik poilsiauja žmonės nevienodai. Vieni traukia žvejoti, kiti – į alaus barą, treti laksto paskui krepšinio kamuolį ar buriuoja. Nemaža dalis žmonių renkasi žaidimus.

Žaidimai - populiari laisvalaikio leidimo forma, o žaisti galima įvairiai.

Kad ir spoksant į kompiuterio ekraną ir galingu ginklu guldant ant žemės įvairiausius siaubūnus.

Bet ar nenusibodo žiūrėti į kompiuterio ekraną? Galima ir kitaip: kortomis sulošti preferanso partiją, parymoti prie šachmatų lentos, kauliukais „suskelti“ pokerį, pastumdyti biliardo rutulius ir pan.

Tai įprasti ir populiarūs žaidimai, kurie kartais atsibosta. O ką pasakytum, jei kas nors pasiūlytų pažaisti „subbuteo“?

Nežinai tokio žaidimo? Negali būti, juk šis žaidimas pasaulyje labai populiarus, vyksta net pasaulio čempionatai, buriasi įvairios lygos, asociacijos, federacijos ir t.t.

Šio žaidimo gerbėjų tiek daug, kad apie tai tylėti jau negalima, juolab kad dabar vasara – pats geriausias metas pradėti žaisti „subbuteo“.

Populiarus žaidimas

Pasaulyje „subbuteo“ yra populiarus ir žinomas žaidimas. „Subbuteo“ - tai tik lotyniškas sketsakalio pavadinimas - Falco subbuteo, o šis paukštis, kaip ir kiti sparnuočiai, su mūsų tema neturi nieko bendra.

„Subbuteo“ - tai futbolas, tik žaidžiamas ne aikštėje, o ant stalo.

Gal manote, kad žinote, apie ką bus kalbama? Neskubėkite. Jei jums teko kokiame nors bare užgulus metalinę dėžę sukinėti rankenas ir taip stumdyti ant metalinio vamzdžio (lyg ant iešmo) pamautus medinius futbolininkus, nemanykite, kad žaidėte „subbuteo“. Tas užsienyje įprastas alaus barų „aksesuaras“ vadinasi „Bar Football“.

Dar buvo tokie geležiniai žalios spalvos padėklai su svirtelėmis, spyruoklėmis ir troseliais, kuriuos judinant vienoje vietoje stovintis metalinis futbolininkas kamuoliuką spirdavo bet kuria kryptimi.

Tačiau tai taip pat ne populiarusis „subbuteo“, nes jis yra primityvus, neintelektualus, be taktinių gudrybių.

Truputėlis istorijos

1929 m. Liverpulio gyventojas Viljamas Kylingas sugalvojo naują vaikams skirtą žaidimą, kurį pavadino „New footy“.

Kadangi Anglija yra futbolo šalis, tai šis žaidimas buvo vadinamas naujuoju mažuoju futbolu.

Žaidimo komplektą sudarė dvi kartoninių žaidėjų, pritvirtintų ant sferinio pagrindo, komandos ir plastikinis kamuolys.

Žaidimo tikslas, kaip ir žaidžiant futbolą, - įmušti į vartus kamuolį. O mušama paprastai – spragtelėjus per žaidėją pirštu.

Iki 1947 m. žaidimas populiarus nebuvo, tačiau vienas gudrus britas Peteris Adolfas „išmetė“ į rinką panašų žaidimą, pavadintą „subbuteo“.

Pavadinimas gana keistas. Norėdamas ištarti šį žodį, kai kas ir liežuvį gali nusilaužti, be to, su futbolu „subbuteo“ neturi nieko bendra.

Reikia pasakyti, kad pradžioje mes buvome neteisūs, pasirodo, mūsų plėšrusis paukštis sketsakalis su ant stalo žaidžiamu futbolu turi tiesioginį ryšį.

P.Adolfas savo žaidimą norėjo užregistruoti „The Hobby“ pavadinimu, tačiau to padaryti jam nepavyko.

Kadangi anglų kalboje sketsakalis vadinamas „hobby“, P. Adolfas pasirinko šio paukščio lotyniško pavadinimo antrąjį žodį.

Teigiama, kad toks keistas pavadinimas kaip „subbuteo“ turėjo didelės įtakos žaidimo populiarumui.

P.Adolfas prie V.Kylingo išradimo nieko nepridėjo, išskyrus dvejus vielinius vartus su tinklu.

Žaidimas buvo pardavinėjamas be aikštelės. Ją žaidėjai turėdavo kreida nusipiešti patys.

Per porą metų žaidimas labai išpopuliarėjo, ir 1949 m. Anglijoje jau buvo galima nusipirkti 24 skirtingas komandas.

Apie 1960 m. „subbuteo“ futbolininkus pradėta lieti iš plastmasės, be to, pradėti gaminti kiti futbolo atributai: aikštelės šviestuvai, tribūnos, švieslentės, taurės, sirgaliai ir pan.

1968 m. garsi žaislų gamykla „Waddington“ už 250 tūkstančių svarų sterlingų nupirko „subbuteo“ teises, ir šis žaidimas tapo milijonų žmonių visame pasaulyje pomėgiu.

Tais laikais jau buvo galima įsigyti apie 350 skirtingų komandų.

Po poros metų „Waddington“ pradėjo gaminti specialius žaidėjus. Kaip parodė Britanijoje neseniai atlikti tyrimai, tais laikais daugiau nei 90 proc. jaunų vyrų šį mechaninį stalo futbolą žaisdavo nuolat.

Apie 1980 m. atsiradusios naujos technologijos dar labiau pakeitė žaidimą.

Aikštelė pradėta gaminti iš specialios gumos, kad turėtų kuo mažiau įtakos smūgio tikslumui, pasikeitė ir žaidėjai.

Taisyklės ir rezultatai

„Subbuteo“ taisyklės yra sudėtingos ir nenusileidžia net futbolo taisyklėms.

Tai nemažos apimties dokumentas, kuriame yra maždaug keli šimtai įvairių niuansų ir situacijų. Nieko nuostabaus, juk mūsų laikais vyksta profesionalios „subbuteo“ varžybos ir pasaulio čempionatai.

Kai kuriose šalyse „subbuteo“ varžybos nuolat transliuojamos per televiziją.

„Subbuteo“ futbolininkų komandą valdo vienas žmogus.

Kaip jau minėjome, kamuolys pastumiamas spragtelėjus rodomuoju arba viduriniuoju pirštu per žaidėją.

Spragtelėjimu ne tik stumdomas kamuolys, bet ir žaidėjai. Neteisingas spragtelėjimas yra vertinamas baudiniu.

„Subbuteo“ varžybos trunka pusę valandos (du kėliniai po 15 min.). Rezultatyvumas toks pat, kaip ir tikro futbolo varžybose, kurios dažnai baigiasi rezultatu 1:0, 1:1, 0:0, - įmušti įvartį nėra lengva.

Negana to, sporto apžvalgininkų nuomone, strateginėse „subbuteo“ schemose pastaruoju metu pastebimos gynybinės tendencijos, vadinasi, veiksmas vyksta kaip ir tikrose futbolo aikštėse.

Tarptautinės federacijos

Beveik 30 metų „subbuteo“ pasaulyje vyravo dvivaldystė – žaidimo reikalus koordinavo dvi organizacijos – FISA (Federation of International Subbuteo Asociations) ir ETF (European Tablesoccer Federation).

Ir vėl beveik kaip futbole – FIFA ir UEFA, tačiau skirtumas tas, kad abi organizacijos „subbuteo“ taisykles traktavo skirtingai.

1993 m. dvivaldystės nebeliko, abi organizacijos susivienijo - FISTF (Federation of International Sport Table Football). Beje, panašiais biurokratiniais organais gali pasigirti ir to futbolo, kur žaidėjai sumauti ant iešmų ir kuris dažniausiai žaidžiamas baruose, gerbėjai.

Tačiau, kad ir kaip jie sukinėtų rankenas ir stumdytų ant vamzdžių sukabinėtus žaidėjus, suprantame, kad šiam žaidimui, kitaip nei „subbuteo“, iki tikro futbolo toli, nors šalininkai ir pateikia keletą argumentų.

,,Bar Football“ žaidžiamas nuo XIX a. Paskutinio pasaulio čempionato fondas buvo net 4 mln. dolerių.

Olimpiadoje planuojamos parodomosios šio stalo futbolo varžybos. Tačiau „subbuteo“ gerbėjų tokie argumentai neįtikina.

Jie atsakys, kad „Bar Football“ – ne futbolas, o kažkas panašaus į tenisą su dviem raketėmis abiejose rankose.

Deja, praėjusio tūkstantmečio pabaigoje „subbuteo“ ištiko krizė, kurios padariniai juntami ir šiandien.

Šios krizės kaltininkai, be abejo, yra kompiuteriai ir kompiuteriniai žaidimai.

Kam tos praeities atgyvenos, jei viskas yra keliose kompaktinėse plokštelėse: ir garsiausios pasaulio komandos, ir žymiausi sportininkai, ir ūžiančios sirgalių tribūnos?

„Subbuteo“ gerbėjas į šį klausimą atsakytų labai paprastai: „Tikrame sportiniame žaidime turi būti kas nors materialu, kad galėtum pačiupinėti, pajudinti, pastatyti ant stalo.

Galų gale ne mažesnė vertybė – galimybė pasižiūrėti priešininkui į akis. Kompiuteris - dar ne viskas, jame nėra gyvybės, nėra tikro futbolo.“

Deja, šiuos aukso žodžius ne kiekvienas įvertina, todėl, mažėjant „subbuteo“ populiarumui, garsi firma „ Hasbro“ net norėjo sustabdyti žaidimų gamybą.

Tačiau toks sprendimas sukėlė didelę protestų bangą visame pasaulyje, ir „Hasbro“ vadovybei savo sprendimą teko pakeisti.

Per pastaruosius 20 metų įvairios firmos prištampavo daug „subbuteo“ komplektų, kurių dalis dūlėja sandėliuose ir interneto parduotuvėse.

Tad ar ne laikas išjungti kompiuterį, ant stalo sustatyti nedideles figūrėles ir pasinerti į futbolo pasaulį?