Įstatymų paradoksai

Arizonos valstijoje kepinant keturiasdešimt laipsnių karščiui straipsnio autorius buvo priverstas užsivilkti marškinėlius. Kitaip jam grėsė solidi bauda arba aštuonios dienos viešųjų darbų vietiniame kalėjime.

Būna, kad, vertindami kokį nors naujai iškeptą įstatymą, mūsų piliečiai ima piktintis. Girdi, kokią nesąmonę tie Lietuvos įstatymų leidėjai sugalvojo, kokį niekalą į dienos šviesą paleido, nė vienoje pasaulio šalyje to nėra! Šitaip teigdami ir apsiriksime. Užsienio kraštuose surasi tokių įstatymų, kuriuos skaitydamas ne tik iš juoko leipsi, bet ir plaukai pasišiauš!

Amerika: bažnyčioje leisti dujas draudžiama!

Penkiasdešimties Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymai skirtingi taip pat, kaip ir pati Amerika. Vietiniai įstatymų leidėjai turi visišką veiksmų laisvę. Galbūt ir dėl šios priežasties JAV pirmauja tarp šalių, kurių teisynuose prisikaupė daugiausiai, švelniai tariant, paradoksalių įstatymų.

Tarkim, Ilinojaus valstijoje įstatymu uždrausta valgyti... gaisro niokojamame būste. Tas, kuris spjauna į įstatymo nuostatas, nedelsiant turi būti išmestas iš liepsnų apimto objekto, suimtas ir atiduotas į teisėjų rankas.

Kai kuriuose Konektikuto valstijos miestuose teisėtvarkos organai nedvejodami privalo areštuoti asmenis, kurie ryšis pereiti gatvę... rankomis.Tiesa, Hartforde įstatymo turi būti laikomasi visą parą, o Devono mieste – tik tamsiu paros metu.

Tame pačiame Konektikute vyrams griežtai uždrausta vaikštinėti viešose vietose su... triušiu ant galvos. Įstatymo nesilaikantis asmuo netgi gali būti įkalintas. Kita vertus, įstatymas veikia vieną mėnesį – spalį. Likusiais metų mėnesiais nešiok sau sveikas ką tik nori ant galvos užsidėjęs – nors ir triušį, nors ir varlę, nors ir aligatorių, - ir nieko tau už tai nebus!

Arkanzaso valstijos įstatymai griežtai draudžia nešioti akmenis užantyje. Teisybė, draudimas galioja ne kiekvieną mielą dieną, o tik antradieniais. Kodėl? To negalėjo paaiškinti net ir buvęs Arkanzaso gubernatorius Bilas Klintonas. „Galimas daiktas, - aiškino jis žurnalistams, – yra buvę negerų precedentų. Tačiau jeigu jau įstatymas priimtas, reikia jį vykdyti, o ne juo abejoti!“

Jungtinėse Valstijose daug dėmesio skiriama piliečių išorei. Sakykim, Leik Čarlzo mieste (Teksaso valstija) gyventojams uždrausta segėti laikrodžius... ant kairės kojos. Įstatymo leidėjai tik pamiršo paaiškinti, kuo kairė koja blogesnė už dešiniąją. Karmelo (Niujorko valstija) mieste vienas įstatymas draudžia miestelėnams rodytis viešose vietose apsirengusiems vien paltu ir kelnaitėmis. Pasirodysi visiškai nuogas – nieko tau nebus...

Arizonos ir Jutos valstijose, netgi kepinant keturiasdešimties laipsnių karščiui, vyrai po marškiniais privalo dėvėti ir marškinėlius. Antraip gresia solidi bauda, be to, prasižengėlio gali neaptarnauti visuomeninės maitinimo įmonės, valstybinės įstaigos, bankai.

Nepamiršo Amerikos įstatymų leidėjai mesti žvilgsnį ir į savo piliečių lėkštes. Pavyzdžiui, Masačūsetso valstijoje turėtų būti baudžiami smaguriai, pasiryžę valgyti pomidorus su pienu! Hailėjaus (Floridos valstija) miesto gyventojai gali kimšti tiek česnakų, kiek tik jiems tilps. Tačiau jei bent vienas jų „su česnako kvapu“ išdrįs pasirodyti viešoje vietoje, toks neatsargus pilietis tučtuojau bus nubaustas 100 dolerių bauda.

Rūpi įstatymų leidėjams ir piliečių dorovė. Tarkim, Teksaso valstijos gyventojai savo namuose turi teisę turėti ne daugiau kaip 6 sekso žaidimams naudojamus žaisliukus. Nebraskos valstijoje už grotų galima patekti vien už tai, kad bažnyčioje „paleidai dujas“. Ta pati veika kitose viešosiose vietose užtraukia 200 dolerių baudą.

Per visą JAV istoriją nenuilstamai kovojama su girtavimu. Neabejotina šios kovos lyderė yra Pensilvanijos valstija. Čia vienam žmogui pardavėjas turi teisę parduoti ne daugiau kaip 6 butelius alaus, 2 butelius vyno arba 1 butelį stipresnio gėrimo.

Kalifornijos valstijoje alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti iki 2 val. nakties. Tačiau jei policininkai pastebės, kad, sakykime, bare geriama ir vėliau, atsakys ne kas kitas, o padavėjas. Jo laukia 1000 dolerių bauda ir 4 viešųjų darbų dienos (nei daugiau, nei mažiau!).

Dar sunkesnis nusikaltimas yra gyvūnų girdymas. Pagal Niūdžersio valstijoje galiojančią tvarką, pavaišinęs gyvūną cigarete ar alkoholiu, už spygliuotos tvoros gali atsidurti net trejiems metams.

Europa: draudžiama... numirti!

Skirtingai nei Amerikoj, Europoj teisė buvo tobulinama tūkstančius metų ir, atrodo, čia paradoksų turėtų nebūti. Deja. Vakarų Europos šalyse įstatymus leidžia ne tik valstybės, provincijos ar miestai, bet ir universitetai. Bene daugiausiai nesąmonių surasi pastarųjų teisynuose.

Vienas į egzaminą atėjęs Londono universiteto studentas prieš tai išgėrė pintą (apie 0,9 litro) alaus. Vaikinas vos laikėsi ant kojų, dėstytojai jau norėjo jį išvyti už durų. Tačiau jaunuolio nekvailo būta. Jis ne tik parodė dėstytojams 1593 m. išleistą įstatymą, pagal kurį studentams buvo suteikta teisė į paskaitas ir į egzaminus atvykti neblaiviems, bet ir po garbingų profesorių nosimis pakišo dar vieną to paties amžiaus įstatymą, kuriame buvo parašyta, kad egzamino metu alkoholio nualintą studentą komisija privalo atgaivinti pinta alaus. Garbingiems profesoriams nieko daugiau nebeliko, kaip tik pasiųsti žmogų atnešti gudruoliui studentui alkoholio. Tiesa, po atmintino įvykio keturių šimtų metų senumo įstatymas tuoj pat buvo atšauktas.

1999 m. įsimintinas įvykis nutiko ir Sorbonos (Prancūzija) universitete. Kartą paskaitos metu susimušė du studentai. Dėstytojas juos abu išvarė iš auditorijos. Vaikinai taip supyko ant griežto dėstytojo, kad nutarė jam atkeršyti. Mintis, kaip tai padaryti, atsirado po to, kai pavartė seną universiteto teisyną. Peštukams paskundus, dėstytojas buvo administracine tvarka nubaustas vien už tai, kad į paskaitas nesinešiojo... špagos, nors, pagal 1658 m. priimtą įstatymą, privalėjo tai daryti!

Atiduodami duoklę senoms tradicijoms, ką nors paradoksalaus į naujai leidžiamus teisynus stengiasi įterpti ir šiandienos įstatymų leidėjai. Pavyzdžiui, Prancūzijos Lalevendero miesto taryba 1994 m. išleido įstatymą, draudžiantį miestelėnams... numirti.

Įstatymo reikalingumas buvo motyvuotas tuo, jog „... vietinės kapinės perpildytos, nebėra kur laidoti numirėlių“. Tiesa, taip ir liko nenustatytas bausmės dydis prasižengėliams, mat niekas nesugalvojo, kaip reikėtų tą bausmę taikyti.

Afrika: meilės ištroškusius - ant laužo!

„Juoduoju“ pravardžiuojamame žemyne valstybės požymių turi kiekvienas kaimas. Jiems vadovauja savas karalius, savas vadas ar šeichas. Todėl ir įstatymų čia prikurta pačių įvairiausių, tarp jų – ir nerašytų. Sostinėse gyvenantys legalūs įstatymų leidėjai seniai numojo ranka į „vietinius savitumus“.

Civilizuotame pasaulyje vyksta įnirtinga kova, kad būtų legalizuota eutanazija (kitaip – žmogaus teisė pasirinkti mirtį). Tačiau kol kas ją legalizavo tik dvi šalys – Olandija ir Australija. Užtat puslaukiniame Pietų Sudane iš to jau senų seniausiai niekas nedaro jokių problemų! Nusprendusį išeiti iš šio pasaulio bet kurį dinkos genties narį paprasčiausiai paguldo į kapą ir užpila... mėšlu. Taip elgiamasi ne vien su paprastais gentainiais, bet ir su vadais! Skirtumas tik tas, kad pastarieji, jau gulėdami kape, išdėsto paskutinius pamokymus savo paliekamiems pavaldiniams.

Dar vienos Sudano tautelės, kurią vadina jakuna, paprastiems gentainiams uždrausta palikti šią ašarų pakalnę tol, kol jos nepaliks genties vadas. O jis anapilin iškeliauja kas septyneri metai. Tiksliau – jam „padedama“ iškeliauti, mat, suėjus terminui, pavaldiniai palaukia, kol vadas giliai įmigs, po to jį uždusina. Kilpą ant jo kaklo privalo užnerti teisėta žmona. Vadas gali ir išsigelbėti, jei visus metus nemiegos. Tačiau kol kas tokių, atrodo, dar nebuvo...

Pagal Madagaskaro merinos genties įstatymus, jos nariai privalo rūpintis savo giminaičiais dar net dvejus metus... po mirties. Ir rūpinasi: reguliariai atkasa kapus, parsineša giminaičių palaikus į namus, kad pamaitintų, apvalytų nuo parazitų ir vėl užkastų. Kas laukia tų, kurie nesirūpina numirėliais? Ogi iš įstatymų pažeidėjų atimama teisė jiems mirus būti palaidotiems bendrame giminės kape. Vadinasi, po mirties jais niekas nesirūpins. O argi norėtum ištisus dvejus metus, kol galutinai supūsi, būti siaubingai alkanas?

Labai įvairiai margi afrikiečių įstatymai vertina ir santuokinę neištikimybę. Tarkim, Burkina Faso mosi tautelės ištekėjusi moteris turi teisę keletą dienų per metus svečiuotis pas savo meilužį! Tačiau ji įpareigota iš anksto apie savo išvykimo laiką įspėti teisėtą vyrą, kad tas nesijaudintų. Tuo pat metu meilužio žmonai irgi suteikta teisė arba aplankyti savo meilužį, arba drauge su sutuoktiniu ir jo meiluže dalyvauti bendruose meilės žaidimuose.

Užtat kaimyninėje Dramblio Kaulo valstybėj teisingumo vykdytojai neištikimą žmoną talžo pagaliais, o jos meilužis per teismą įpareigojamas atlyginti teisėtam vyrui padarytą moralinę žalą. Jos suma tiesiogiai priklauso nuo materialinės meilužio padėties.

Dar žiauriau su neištikimomis moterimis elgiamasi Zaire. Pavyzdžiui, čia gyvenanti nkoundų gentis taiko tokią bausmę: prasižengusi dama nuvedama prie medžio, ant jos kaklo užmaunamas antkaklis, rankos sukaustomos grandinėmis, praskečiamos damos kojos, tarpkojy uždegamas laužas. Deginama tol, kol dama netenka sąmonės. Taip nubaustos moterys atsiduria raupsuotųjų vietoje, - jas pameta vyrai, spjauna į jų pusę ir meilužiai, nenoriai su jomis bendrauja ir kitos moterys.

Tačiau žiauriausiai baudžiamos Nigerijos musulmonės. Jas tiesiog užmėto akmenimis. 2001 m. tokia bausmė grėsė net ir „Mis Pasaulis“ konkursą laimėjusiai nigerietei. Tik kilus triukšmui visame pasaulyje, mirties bausmė buvo atšaukta. Neištikimi vyrai Nigerijoje gali jaustis kur kas ramiau. Jei juos kas nors kada nors ir pagauna, paprasčiausiai viešai išperia kailį botagu ir paleidžia.

Azija: ištikimybę sulaužiusius - rykliams

Kaip sakoma, Rytai – subtilus dalykas. Ir kuo toliau, tuo jie darosi subtilesni. Mokslinės minties pagimdytos naujovės ne tik glaudžiai susipynė su viduramžių teise, bet ir padeda jai būti dar žiauresnei paprastų piliečių atžvilgiu.

Šit visai neseniai Afganistano valstybėj talibai buvo įpareigoję visus vyrus auginti barzdas. Už nepaklusnumą grėsė mirties bausmė. Jei koks afganas užsiaugindavo per mažą barzdą, kuri sutilpdavo į policininko kumštį, nelaimėlį čia pat gatvėje areštuodavo ir nuveždavo į artimiausią daboklę. Prasižengėlis daboklėje sėdėdavo tol, kol užaugdavo tinkamo dydžio barzda.

Persijos įlankos šalyse ypač griežtai baudžiama už pačias įvairiausias vagystes. Paprastai nukertama ranka, „kuria vagis vogė“, o rankos liekana panardinama į verdančią dervą, „kad nuteistasis nenukraujuotų“. Maža to, visam gyvenimui vagis lieka pažymėtas. Žinoma, žymę galima panaikinti dar nupjovus bent per pusę centimetro likusios rankos. Tačiau nė vienas vietinis chirurgas nesiryš atlikti tokios operacijos, kadangi, apie tai sužinojus valdžios institucijoms, jo paties ranka atsidurs po kirviu.

Pasauliui jau seniai jokia paslaptis, kaip žiauriai musulmonų kraštuose susidorojama su ištikimybę savo sutuoktiniams sulaužiusiais vyrais ir moterimis. Persijos šalyse apkaltinti neištikimybe meilužiai dažnai abu kartu užsiuvami į vieną maišą ir išmetami į vandenyną rykliams suėsti.

Tačiau, kurdamas laukinės teisės normas, toliausiai nužengė Iranas. Iš 168 šios šalies baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų už 100 numatyta mirties bausmė. Už alkoholinių gėrimų vartojimą akmenimis užmėtomi ne tik vietiniai iraniečiai, bet ir iš Europos atvykę turistai. Štai kaip baudžiami girtuokliai: „Prieš vykdant bausmę nuteistąjį būtina iki pusės užkasti į žemę. Egzekucijos įvykdymui skirti akmenys neturi būti per maži (jais vargu ar nuteistąjį užmuši), bet negali būti ir pernelyg dideli (tokiu atveju nuteistojo mirtis bus greita ir lengva). Mėtyti akmenis į pasmerktąjį turi kuo daugiau tikratikių, kad visiems tai būtų gera pamoka...“

Tad neskubėkime už nesąmones smerkti Lietuvos įstatymų leidėjų. Ne toks jau lengvas tas darbas.