Juodosios Amerikos tamsiosios pusės

Juodaodžių kvartalai JAV ne visada saugūs baltaodžiams.

Surizikuosiu. Mat net užsiminti, kad yra tokia problema, prilygsta gūdžią ir ūkanotą naktį vaikščioti po pelkėmis apsuptą minų lauką. Žengsi neatsargų žingsnį, - ir visam gyvenimui prie tavo kaktos bus priklijuota rasisto etiketė, padorioj draugijoj tau daugiau niekas rankos nebepaduos. Kita vertus, tylėti – lyg ir kvaila. Egzistuoja problema, visi Jungtinėse Valstijose (ir ne vien čia) apie ją žino, tačiau viešai atskleisti jos tamsius užkaborius nesiryžta. Ir JAV svečiams tas klausimas nuolat peršasi: ar nepersūdė Amerika besirūpindama savo juodaodžiais piliečiais?

Negras...ne negras?!

Pirmoji mano komandiruotė į Jungtines Amerikos Valstijas įvyko prieš gerą dešimtmetį. Tada aš dar nežinojau visų tenykščių subtilybių, todėl ir elgiausi neapdairiai. Šit su tokiais pažįstamais lietuviais sėdėjau vienoje Niujorko kavinėje. Grojo juodaodžių džiazo orkestras, daugybė vadinamųjų afroamerikiečių buvo apsėdę gretimus staliukus. Norėdamas pasirodyti išprusęs, pradėjau garsiai svarstyti apie įgimtą negrų muzikalumą, jų tikrą gamtos dovaną – ritmo jutimą, garsiuosius negrus dainininkus, džiazo virtuozus... ir staiga pamačiau, jog kartu su manimi staliuką apsėdę lietuviai raukosi, baikščiai žvilgčioja į šalis. Akimirką pasirodė, jog ir visa kavinukė kažkaip nuščiuvo, ir orkestras pritilo.

- Kas atsitiko? – klausiau išvertęs akis.

Prie mano ausies palinko šalia sėdėjusi tautietė ir tyliai pratarė:

- Negalima!

- Kas negalima? Ko negalima? – nieko nesupratau.

- Negalima garsiai tarti žodžio “negras”, - tęsė pašnekovė.

- Bet Lietuvoj... – bandžiau aiškinti.

- Nesvarbu, kas vyksta mūsų tėvynėj, - toliau mokė tautietė. – O čia žodis “negras”, kuris labai panašus į kitą, jau su amerikietišku atspalviu žodį “nigeris”, yra tikrų tikriausias įžeidimas. Jei ir toliau šnekėsi panašiu stiliumi, geriausiu atveju pateksi į policiją. Bet tai vis tiek geriau, nei atsidurti ligoninėje atmuštais inkstais...

- Žiūrėk tu man... – atsikrenkščiau. – Tuomet kaip gi juos jiems girdint ir... negirdint...vadinti?

- Afroamerikiečiais. Blogiausiu atveju – juodaodžiais.

Paslėpiau už dantų savo vikrųjį liežuvį. Mačiau, kaip lengviau atsikvėpė su manimi už vieno staliuko linksminęsi tautiečiai, kaip atgijo triukšmas aplinkui. Jau vėliau sužinojau, kad Amerikoj gyvenantys lietuviai tarp savęs šnekėdamiesi savo juodaodžius kaimynus vadina kur kas “stipresniais” epitetais nei žodis “negras”: “šachmatininkais”, “juodžiais”, “pelenais”, tačiau kadangi Amerikoj tų sarkazmų persmeigtų kreipinių daugiau niekas nesupranta, tai ir konfliktų nekyla. Bet tai dar nereiškia, jog nėra problemos. Ji yra. Ir vien sarkazmo jai išspręsti ar bent jau jos nematyti čia neužtenka.

Juodasis...teroras?

Pora epizodų iš kasdienio niujorkiečių gyvenimo.

Pirmas epizodas. Į Niujorko metro vedantys betoniniai laiptai po žmonių srautu. Apačioj, tiesiog pačiam praėjimo vidury, stovi į odinę striukę įsisupęs įspūdingų matmenų afroamerikietis. Jis kramto gumą, jo kūnas ritmingai siūbuoja, o žvilgsnis kiaurai perveria kiekvieną praeinantįjį. Staiga juodaodis išsižioja ir tiesiog į metro keleivių veidus išspjauna kramtomąją gumą. Niekas net nesumurma. Žino: išsišoksi – gali ir galutinės stotelės nebepasiekti. Minia paprasčiausiai prasiskiria už nugarų palikdama suįžūlėjusį chuliganą, kuris dabar į burną dedasi naują kramtomosios gumos plytelę.

Antras epizodas. Ir vėl veiksmas vyksta metro. Tiksliau – viename traukinio vagone. Žmonių daug, atsisėsti nėra kur. Tačiau tai nė motais vienam juodaodžiui, kuris guli sau išvertęs pilvą iškart ant penkių sėdynių. Maža to, prie jo minios prispaustai baltaodei merginai jis bando apgraibyti šlaunis. Emancipuota amerikietė, kuri kokiame nors rimtos firmos prabangiame biure savo kolegą už daug švelnesnį priekabiavimą už grotų įkištų, dabar paprasčiausiai stovi sukandusi dantis ir tyli. Tyli ir kiti keleiviai, tarp jų ir – vyrai. Visi lengviau atsidūsta tik tuomet, kai iki soties prisigraibęs afroamerikietis ramiai apsiverčia ant kito šono ir užparpia taip, tarytum nieko nebūtų įvykę.

Šiaip jau juodaodžiams metro – pati mėgstamiausia Niujorko vieta. Jų virtinės čia zuja ir dieną, ir rytais, ir vakarais. Dažniausiai afroamerikiečiai rankose laiko plastiko stiklinaites, kurias kaišioja kiekvieno po ranka pasipainiojusio kito odos spalvos keleivio panosėn. Neduosi aukos – gal ir nieko tau neatsitiks. Tačiau Niujorko gyventojai stengiasi nerizikuoti ir duoda, kas kiek gali. Vienas tenykštis policininkas man pasakojo, jog šitaip vieno “reiso” metu kartais surenkama net po šimtą dolerių. Neblogas priedas prie “velferų” ir “fundstempų”, apie kuriuos dar pakalbėsim.

Pašalpos ir maisto talonai

Dar visai neseniai, XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, juodaodžių bendruomenės gyvenimas Amerikoje buvo liūdnas. Vadinamosios segregacijos (arba teorijos apie atskirą rasių egzistenciją, kuri kadaise buvo pritaikyta ir praktikoje) įvaryti į kampą afroamerikiečiai balansavo ant skurdo ribos. Jiems buvo užvertas kelias į prestižinius universitetus, iš jų buvo atimta viltis praturtėti. Galiausiai JAV juodaodžiai pakilo į kovą. Didžiulėmis demonstracijomis Jungtinių Valstijų pietuose, žygiams į sostinę Vašingtoną vadovavo Martinas Liuteris Kingas. Keleri metai aršios kovos nenuėjo veltui. Sugriuvo visos dirbtinai sukurtos kliūtys, juodaodės merginos pradėjo lankyti mokyklas, kuriose anksčiau mokėsi tik baltaodžiai. Arkanzaso universitete atsirado pirmas juodos odos spalvos studentas Džordžas Mereditas. Jam nesutrukdė netgi legendinis valstijos gubernatorius Volesas, kuris tiesiog savo kūnu užtvėrė paradines universiteto duris. Tiesa, ir merginas, ir Mereditą kadaise saugojo keletas civilių gvardijos pulkų.

Maždaug tuo pat metu buvo įdiegta “welfare” sistema. Dar po kurio laiko atsirado ir “food-stamp”. Kad būtų lengviau suprasti, sistemas sulietuvinkim ir pavadinkim jas “velferais” ir “fundstempais”. Idėja buvo banaliai paprasta ir kilni. Jausdama didelę kaltę prieš savo juodaodžius gyventojus už ilgalaikę jų diskriminaciją, Amerikos valdžia skyrė vergų palikuonims pinigų (arba “velferų”) tam, kad tie išsikapanotų iš skurdo, lavintųsi ir t.t. Tuo pačiu tikslu “juoduosiuose” miestų rajonuose buvo statomi municipaliniai namai. Už gyvenimą juose tereikėjo mokėti grašius. Buvo įvestos kvotos darbdaviams, pagal kurias jie privalėjo priimti į darbą ir tam tikrą procentą juodaodžių piliečių. Žinia, niekas darbdavių nebūtų statęs prie sienos, jei jie būtų būrę savo komandas vien iš baltaodžių, tačiau tokie “rasistai” turėjo pamiršti pelningus valstybinius užsakymus, įvairias lengvatas. Greitai paaiškėjo, kad lazda turi du galus. Vienas nepanorėjęs skelbti savo pavardės lietuvis verslininkas šių eilučių autoriui pasakojo štai ką:

Šiandien, panorėjęs atleisti baltaodį darbuotoją, tai padarai be didesnio triukšmo. Atsiskaitai su juo ir su socialinėm tarnybom, ir – viso gero! Šitaip gali atleisti netgi labai gerą specialistą, kuris gerai dirba, bet firmai paprasčiausiai per brangus. Tačiau net nebandyk lygiai taip pat elgtis su juodaode sekretore, kuri nuolat daro pravaikštas, ištvirkauja darbe ir vedžiojasi į firmą įtartinus draugus, vartoja narkotikus ir visai neatlieka savo pareigų! Dar pusė bėdos, jei būsi užtampytas po teismus dėl neva nemotyvuoto atleidimo. Blogiau, jeigu tave viešai apšauks rasistu, o buvusios sekretorės draugeliai kasnakt daužys langus ar rengs piketus, taip atbaidydami klientus!”

Nėra net ko abejoti, kad “velferai” daliai juodaodžių bendruomenės narių smarkiai padėjo. Sulaukę pagalbos, daugybė afroamerikiečių prasimušė į gerbiamus visuomenės sluoksnius, papuošė Amerikos sporto, kino, kitų menų, mokslo ir verslo pasaulius. Bet taip dažnai atsitinka, jog prie absurdo ribos privesta graži idėja paverčiama velniai žino kuo. Tikrai nesumeluosiu teigdamas, kad daugiau kaip devyniasdešimt procentų juodųjų amerikiečių ėmė ir visai motyvuotai nusprendė: kurių galų jie turi lieti prakaitą sąžiningu darbu užsidirbdami sau duoną, jei valstybė ir taip skiria dideles lėšas jiems išlaikyti? Tegu išperka jų protėviams padarytas skriaudas tie baltašikniai! Šit sulaukusios aštuoniolikos metų juodaodės amerikietės augina jau po tris vaikus, mat iš valstybės gauna padoriai vietinei algai prilygstančią 36 tūkst. dolerių metinę pašalpą!

Kadangi ant “velferų” pamatų išaugo ištisos dykaduonių kartos, o Amerikos mokesčių mokėtojų pinigai dažnokai būdavo skiriami ne valgiui, o rūkalams, alkoholiui ir narkotikams pirkti, buvo įvesti “fundstempai”. Kitaip tariant, vietoj pinigų afroamerikiečiams pradėti dalyti talonai, kuriuos tegali išmainyti į maisto produktus. Tačiau vartotojai irgi nesėdėjo rankas sudėję ir tuoj pat surado išeitį. Buvo metas, kai “fundstempų” galėjai kuo laisviausiai nusipirkti už pusę kainos. Padėtis pasitaisė tik tada, kai vietoj popierėlių “fundstempų” vartotojams buvo pradėtos teikti individualios plastikinės kortelės.

Atsigulti ant žemės ir tylėti!..

Beveik visuose Amerikos miestuose surasi rajoną, kuriame gyvena vien juodaodžiai. Tarkim, Niujorke tokie yra garsieji Harlemo ir Pietų Bronkso kvartalai, “lietuviškoje” Čikagoje – Sautsaido rajonas. Kai vietiniams tautiečiams pareiškiau, jog noriu ten apsilankyti, jie į mane pažiūrėjo lyg į kokį beprotį, be viso kito, dar turintį ir polinkį į savižudybę. O vėliau išgirdau istoriją apie vieną iš Lietuvos atvykusį turistą, kuris pasiskolino vietinio pažįstamo mašiną ir atsitiktinai pasiklydo. Žinoma, jis nuklydo ne kur kitur, o tiesiai į Sautsaidą. Kaip tyčia, tiesiog vidury kvartalo užgeso senutėlaičio fordo variklis. Mirtinai išsigandęs mūsų turistas puolė skambinti draugui. Pastarojo patarimas tebuvo toks:

- Kuo greičiau išjunk šviesas, gulkis ant žemės, drabužiais užsidenk galvą, tylėk ir nejudėk! Žodžiu, daryk viską, kad tik niekas iš prašalaičių nepastebėtų, kokia tavo odos spalva! Antraip – baigta! O aš su policija atvyksiu po pusvalandžio. Tikėkimės, viskas pasibaigs gerai...

Laimė, gelbėjimo operacija pavyko. Kalbama, jog vargšeliui turistui dar porą dienų rankos drebėjo. Vis dėlto nepaklausiau gerų patarimų ir su dar vienu avantiūristu iš Lietuvos tokią gražią dieną išvykom pasivažinėti po Sautsaidą. Tiesa, mudu važiavom naujut naujutėlaičiu automobiliu, kuris neturėjo nei iš šio, nei iš to sustoti. To, ką pamatėm, net blogiausiame sapne nebuvom regėję. Įspūdis toks, tartum Sautsaide neseniai atominis karas būtų pasibaigęs. Didžiulės dykvietės, paverstos šiukšlynais. Neteko matyti, kad bent vienas namo langas turėtų stiklą, - vietoj jų žiojėjo vaiduokliškos kiaurymės. Važiavom šiukšlinomis, pridergtomis gatvėmis, pro išdaužytas ir todėl surūdijusio metalo lakštais užkaišiotas vitrinas, pro špygas ir kumščius rodančius jaunuolius. Jau iš anksto žinojau, kad vandentiekio ir kanalizacijos čia nėra. Tiesa, visa tai buvo. Kadaise. Tačiau, juodaodžiams pradėjus mėtyti į juos visokiausius daiktus, miesto valdžiai atsibodo siuntinėti remontininkus ir švaistyti pinigus. Dabar Sautsaido gyventojai atlieka gamtinius reikalus tiesiog dykvietėse, gatvėse į puodukus, kurių turinys vis tiek išmetamas pro langą...

... O štai ir agresyviai nusiteikusių jaunuolių grupelė. Jie stovi prie gatvės kampo, šūkalioja, rodo nepadorius ženklus. Matome ir dėl ko: vienas “juodukas” laiko prispaudęs savo rasės merginą prie sienos ir, atrodo, ją prievartauja. Su draugu jau norėjom įvažiuoti tiesiai į tą sambūrį ir padėti nelaimingajai pabėgti, tačiau laiku pamatėm, jog ta šaukė ne dėl to, kad kentėjo, o... iš malonumo! Vieną “prievartautoją” pakeitė kitas, orgija tęsėsi. Įdomiausia, kad visa tai vyko dešimtą valandą ryto tiesiog visam kvartalui stebint!..

Savaime suprantama, atvykėlius tokie vaizdeliai šokiruoja, tačiau jie nors nekelia pavojaus gyvybei.

Sautsaido rajone įvyksta ir ne tokių dalykų. Gaujų karas čia – kasdienis, įprastas reiškinys. Blogiausia, jog susišaudymų metu žūva ir niekuo dėti žmonės. O štai vietinis laikraštis “Chicago Tribune” aprašė dar ir tokį įvykį: kartą žudikai pribaigė savo rasės brolį. Policininkai ilgai nesumojo, kodėl? Pasirodo, todėl, kad jis priklausė gaujai, kuri avėjo raudonus sportinius batelius, todėl mirtinai įžeidė kitos gaujos narius, kurių skiriamasis ženklas buvo... mėlyni sportiniai bateliai.

Tokių dalykų Sautsaide niekas neatleidžia.

“Juodasis Gebelsas”

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Čikagos juodosios bendruomenės lyderiu tapo skambiu “Islamo nacijos” vardu pavadintos bažnyčios vadovas Luisas Farachanas. Žiniasklaidos atstovai jį dar praminę ir “Juoduoju Gebelsu”. Didžiulį, aukštą, plačiapetį ir plačianosį, nešiojusį veidrodinius akinius rūstaus veido pamokslininką visur ir visada lydėdavo du panašaus stoto smogikai. Gyveno Farachanas aukšta tovra aptvertoje viloje, po kurios teritoriją bėgiojo vilkšuniai. Nežinia, ko bijojo bažnyčios vadovas, tačiau tai, kad jis “juodai” nekentė visko, kas “balta”, buvo daugiau nei akivaizdus faktas. Drauge su juodaodžiu aktoriumi Vilu Smitu (Nepriklausomybės diena”, “Vyrai juodais drabužiais” ir t.t.) pamokslininkas aktyviai įrodinėjo, kad “AIDS yra baltosios rasės žmonių išradimas, padarytas tam, kad sunaikintų afroamerikiečius, į kurių rankas netolimoj ateity turės pereiti visa Amerika”.

Šalis su siaubu akyse stebėjo, kaip Farachano vadovaujama “milijono juodaodžių vyrų eisena” patraukė į Vašingtoną. Tiesa, milijono gal ir nebuvo, tačiau keli šimtai tūkstančių agresyviai nusiteikusių riaušininkų siaubė JAV sostinę. Nors pamokslininkas ir stengėsi nekartoti 5-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį padarytų ginkluotos rasistinės “Juodųjų panterų” organizacijos klaidų, tačiau prieš eisenos dalyvius vis tiek buvo mestos didžiulės policininkų pajėgos, kurios veikė greitai ir negailestingai... Tačiau ugningo “Islamo nacijos” vadovo kalbos pritraukė tūkstančius naujų radikalaus judėjimo šalininkų. Tik po atmintinų rugsėjo 11-osios įvykių, kai paaiškėjo, jog tarp bažnyčios rėmėjų buvo ir O. Bin Ladeno teroristų tinklui priklausiusių organizacijų, Garachanas dingo iš visuomenės akiračio.

Kita vertus, juodasis rasizmas niekur nedingo. Netgi priešingai, jis darosi vis agresyvesnis, aktyvesnis, radikalesnis. Blogiausia, kad judėjimas yra visiškai nelogiškas, neturi jokių konkretesnių tikslų, jame nėra nė kruopelytės sveiko proto. Jei gerai prisimenu, maždaug prieš dešimtmetį visos didžiulės Amerikos dėmesį buvo prikaustęs mažytis, eilinis teismo procesas. Atsakovas byloje buvo siauros krūtinės, užtat inteligentiškos išvaizdos “akiniuotis” Bilas Geitsas. Kartą vakare jis po darbo Manheteno rajone vyko į namus metro. Pusiaukelėj prie jo priėjo penki afroamerikiečiai ir pareikalavo juos supažindinti su tuomet dar kuklaus sąlyginai kuklios kompanijos tarnautojo piniginės turiniu. Būsimasis kompiuterių imperijos kūrėjas jau turėjo kartaus patyrimo, kas atsitinka, kai nepaklūsti tos publikos “mandagiems” prašymams: prieš keletą mėnesių jis ligoninėje vos nenumirė sumuštas panašių vaikigalių. Nuo to laiko kompiuterių genijus nešiojosi mažą pistoletą, kurį šįkart ir paleido į darbą. Kulkų suvarpyti užpuolikai išsibėgiojo kas kur, o po to suraitė pareiškimą policijai. Girdi, juos, vargšelius, baltaodis rasistas užpuolė...

Proceso metu Geitsą palaikė visa Amerika. Tačiau po penkerių metų dabar jau vienas turtingiausių pasaulio žmonių buvo patrauktas atsakomybėn dar kartą. Paaiškėjo, kad viena Geitso “auka” po atmintino vakaro buvo priversta atsisėsti į invalido vežimėlį. “Microsoft” kompanijos savininką neįgalusis juodaodis kaltino ne vien tuo, kad Geitsas jį sužalojo, bet ir “rasizmu bei neapykanta afroamerikiečiams”. Žodžiu, buvo pareikalauta, kad kompiuterių genijus kaip kompensaciją už patirtą moralinę žalą (!!!) sumokėtų 40 tūkst. dolerių! Geitsą išgelbėjo jo advokatas, teismo metu paklausęs ieškovo, o kur jo bendražygiai, kurie bent jau teoriškai irgi turėjo tariamai “dėl rasistinės diskriminacijos ir su tuo susijusių veiksmų” kreiptis dėl moralinės žalos atlyginimo. Juodaodis neįgalusis į tai atsakė tiktai neaiškiu mykimu. Po to Geitso gynėjas išsitraukė pažymą ir garsiai perskaitė, kokiuose kalėjimuose ir už ką užpuolikai sėdi. Vis dėlto keli tūkstančiai dolerių ieškovo naudai buvo priteisti. Dėl viso pikto, kad nekiltų bereikalingų neramumų...

Amerikiečiams gali pareikšti aibę pretenzijų ir dauguma jų bus teisingos. Labai jau sočioj, savimi patenkintoj valstybėj jie gyvena, todėl yra naivūs, mėgsta persivalgyti, jiems nerūpi, kas dedasi už Jungtinių Valstijų sienų.

Antra vertus, Amerikoj nepaprastai gaji europiečiui sunkiai suvokiama, liguista sąžinės graužatis. Matyt, dėl jos, tos graužaties, atsirado ir toks atlaidus požiūris į juodaodžių bendrapiliečių – vergų palikuonių poelgius. Išties – jie labai skirtingi, tie vergų palikuonys. Jokiu būdu į juos negalima žiūrėti kaip į vienalytę chuliganų, mušeikų, prievartautojų ir dykaduonių masę. Mano išdėstyti pastebėjimai yra daugiausia apie tuos afroamerikiečius, kurių moralė bei įpročiai sukelia begales rūpesčių vietinei valdžiai. Keliaujant po Jungtines Valstijas, teko sutikti ir daugybę kultūringų, išsilavinusių, asocialų savo rasės atstovų gyvenimo būdą atvirai smerkiančių juodaodžių. Gaila, kad jų tėra mažuma, tad ir jų balsas bent jau kol kas lieka neišgirstas.

Klaipėda-Niujorkas-Klaipėda 2004-ųjų vasara