Įtampa 550 km aukštyje
2022 m. vasario 24 d. ankstyvą rytą programišiai atakavo JAV bendrovės „Viasat“ ryšių palydovą. Ataka paveikė vartotojus visoje Europoje – per kelias valandas prieigos prie interneto neteko 30 tūkst. įrenginių. Tačiau svarbiausias smūgio taikinys – Ukrainos Vyriausybė ir jos ginkluotosios pajėgos. Jų komunikacija smarkiai sutrinka. Netrukus į priekį pajuda Rusijos sausumos pajėgos.
Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, tapo akivaizdu, kad kosmosas virto modernios karybos lauku. Kai šį pavasarį „Starlink“ deaktyvavo rusų pajėgų naudojamus palydovus, agresoriaus kariuomenė sutriko netekusi ryšio priemonės, kurią sėkmingai naudojo rengdama atakas prieš Ukrainą.
Gegužės pabaigoje įvyko tai, dėl ko kosmoso stebėtojai jau seniai nuogąstavo: rusų palydovai „Kosmos“ 2610, 2611, 2612, 2613 ir galbūt 2614 buvo nukreipti į beveik identišką orbitą, kuria skrieja suomių kompanijos radarų palydovas ICEYE-X36. Rusų objektai priartėjo 500 m atstumu. 550 km aukštyje tai laikoma itin mažu atstumu.
ICEYE-X36 radarinio stebėjimo palydovas fotografuoja Žemę ne šviesos, o radijo bangomis. Vadinasi, jis gali fiksuoti vaizdus tiek dieną, tiek naktį, ne tik giedru oru, bet ir apsiniaukus. Jo įranga yra tokia tiksli, kad gali matyti iki 25 cm dydžio objektus. Šis palydovas – Ukrainos akys: tiekia kariuomenei taktinės žvalgybos duomenis apie Rusijos kariuomenės judėjimą fronte, technikos išsidėstymą, logistikos mazgus.
Ukrainos gynybos žvalgyba dar 2024 m. birželį atskleidė, kad beveik 38 proc. visų ICEYE palydovo užfiksuotų vaizdų buvo panaudoti smogiant Rusijos taikiniams. 2022-aisiais ICEYE padovanojo Ukrainai vieną iš savo palydovų. ICEYE-X36 buvo paleistas vėliau, 2024 m. kovo pradžioje iš Vandenbergo bazės Kalifornijoje palydovą iškėlė „SpaceX“ raketa „Falcon 9“.
Ledo akys
„Kauno diena“ jau yra rašiusi apie unikalią kompaniją. Suomijoje registruotai bendrovei vadovauja lenkų kilmės verslininkas Rafałas Modrzewskis, ICEYE 2014 m. įkūręs kartu su studijų Aalto universitete kolega suomiu Pekka Laurila.
Pirmas ICEYE tikslas buvo stebėti anaiptol ne karines pajėgas, bet rinkti geologinę, meteorologinę informaciją apie Arktiką. Iš čia ir pavadinimas: raidės tariamos ne atskirai, o kaip „ice“ ir „eye“ – lietuviškai „ledo akis“.
Įkūrėjai norėjo uždirbti parduodami informaciją privačioms įmonėms ir vyriausybėms, kad laivai galėtų geriau manevruoti Arktyje, išvengdami pavojingų ledo darinių.
Prie ICEYE ištakų R. Modrzewskis stojo sukaupęs patirties ir žinių. Po studijų Varšuvos technologijų universitete, kur buvo vienas iš daugialypės terpės technologijų mokslo grupės įkūrėjų, lenkas radijo mokslo ir inžinerijos studijas nusprendė tęsti Aalto universitete. Čia R. Modrzewskis užsiėmė naujoviškų produktų Suomijos techninių tyrimų centre kūrimu, vadovavo grupei, dirbusiai su pirmuoju Suomijos nanopalydovu „Aalto-1“.
ICEYE eksploatuoja didžiausią pasaulyje sintetinės apertūros radarų (SAR) tinklą, kuriame šiuo metu yra daugiau kaip keturios dešimtys palydovų. Bendrovė nuo 2018-ųjų išskraidino į orbitą daugiau kaip 70 palydovų.
Pernai ICEYE kartu su koncernu „Rheinmetall“ įkūrė bendrą kompaniją „Iceye Space Solutions“, kurios didžioji dalis (60 proc.) akcijų priklauso vokiečių kompanijai. Gruodį Bundesveras pasirašė su šiuo konsorciumu 1,7 mlrd. eurų vertės sutartį dėl radarinių palydovų flotilės Vokietijos kariuomenei – gamyba turi prasidėti Noise dar iki šių metų pabaigos. Tai žingsnis įgyvendinant pernai lapkritį paskelbtą pirmąją Vokietijos nacionalinę kosmoso saugumo strategiją, kuriai Berlynas iki 2030 m. skirs apie 35 mlrd. eurų.
„Rheinmetall“ metinėse ataskaitose pastebima, kad iš šio bendradarbiavimo naudos turi Ukraina, kuriai teikiamos žvalgybinės nuotraukos kariniams sprendimams priimti ir operacijoms planuoti.
Rusų objektai priartėjo 500 m atstumu. 550 km aukštyje tai laikoma itin mažu atstumu.
Rusų manevrai
Rusijos palydovai „Kosmos 2610–2614“, kurie sukėlė pavojingą situaciją, į kosmosą iškelti šių metų balandžio 17 d. iš Plesecko kosmodromo. Tai buvo pirmas kartas, kai raketa „Sojuz-2“ modelis buvo sujungtas su pakopa „Volga“ – toks techninis sprendimas leidžia pristatyti į 550 km aukštį apie 6 tūkst. kg krovinių.
Po paleidimo visi šeši palydovai buvo išskaidyti į dvi skirtingas grupes pagal orbitos pasvirimą (inklinaciją). Anot „Integrity ISR“ viceprezidento, buvusio JAV karinių oro pajėgų kosmoso žvalgybos karininko Grego Gillingerio, tai rodo, kad iš pradžių kiekvienam palydovui buvo numatytos skirtingos misijos. Tačiau gegužę keturi iš šešių atliko orbitos pasvirimo kampo kaitos manevrą, kuris, anot G. Gillingerio, reikalauja milžiniško degalų kiekio.
Norint pakeisti palydovo trajektoriją taip, kad jis reguliariai suartėtų su kitu kosminiu aparatu, sunaudojama tiek pat energijos, kiek prireiktų tam pačiam palydovui pakelti daugiau nei 160 km. Tad tai negali būti atsitiktinis žingsnis – veikiau koordinuotas, brangus ir demonstratyvus karinis manevras.
Reali ar imituojama grėsmė?
Ko tokiais manevrais gali siekti Maskva? Ekspertai aptaria kelis scenarijus.
Pirmas scenarijus – elektroninis karas orbitoje. Rusiški palydovai gali būti ruošiami trikdyti ICEYE-X36 signalus – kliudyti jo ryšiui su Žemės stotimis arba iškraipyti perduodamus duomenis. Tai būtų nematomas, sunkiai įrodomas ir veiksmingai paralyžiuojantis smūgis, nereikalaujantis fizinio sunaikinimo.
Antras scenarijus – žvalgyba. „SatNews“ ir „The Space Review“, remdamiesi „Aldoria“ duomenimis, skelbia, kad per pastaruosius trejus metus Rusijos signalų žvalgybos palydovai šnipinėjo arba kompromitavo bent septyniolika svarbių Europos palydovų. Labiausiai išgarsėję pavyzdžiai – „Luch-1“ (paleistas 2014 m.) ir „Luch-2“ (paleistas 2023 m.), kurie ne vieną savaitę sekė geostacionariuosius Vakarų ryšių palydovus iš vos 20–200 km atstumo.
Anot „Der Spiegel“, Vokietijos kosmoso vadovybės teigimu, šie aparatai greičiausiai perima neužšifruotus komandinius ryšius.
„Integrity ISR“ ir „The Defense Post“ pažymi, kad, nepaisant artėjimo manevro, kinetinis puolimas prieš tokius aparatus kaip ICEYE-X36 yra mažai tikėtinas, nes nebūtų efektyvus. Kiekviena tokia ataka sukeltų diplomatinį cunamį ir pakenktų Rusijai daugiau, nei ji ką nors laimėtų. Be to, ICEYE-X36 yra tik vienas iš daugiau nei 44 konsteliacijos palydovų. Jo sunaikinimas Ukrainos žvalgybai dramatiškai nepakenktų.
Realiausia interpretacija: Maskva demonstruoja savo galimybes. Šiuos manevrus geriausiai apibūdintų terminas „Space Stalking“ (kosminis persekiojimas), hibridinės konfrontacijos dalis, kurioje orbitinis spaudimas, dviprasmiškumas ir bauginimas tampa nuolatiniais geopolitinės konkurencijos elementais.
JAV Kosmoso pajėgų vadovybės generolas Stephenas N. Whitingas kovą pareiškė, kad Vašingtonas yra labai susirūpinęs, jog Rusija toliau kuria branduolinį ginklą, kuris galėtų būti nukreiptas į palydovus ir keltų grėsmę visai kosmoso infrastruktūrai.
Tarptautinė teisė kosmoso ginklavimosi srityje yra paini – 1967 m. Kosmoso sutartis draudžia orbitoje tik branduolinius ir masinio naikinimo ginklus, bet ne kinetinius ar elektroninius. Kosmoso teisės ir gynybos ekspertai „The Space Review“ teigia, kad nekinetiniai ginklai (tokie kaip palydovų kibernetinis perėmimas ar slopinimas) ir agresyvūs manevrai patenka į pavojingą teisinę „pilkąją zoną“, kuriai sureguliuoti reikalingos naujos tarptautinio elgesio normos. Rusijos „Kosmos“ palydovų atliekami priartėjimo ir persekiojimo manevrai – rimčiausias signalas, kad ši diskusija jau seniai nebėra teorinė.
Rusijos kosmoso ambicijos
Paradoksas, tačiau Rusija kosmose agresyvėja silpnėjant jos kosminei programai. 2024 ir 2025 m. Rusija įvykdė tik po septyniolika orbitinių startų per metus. Tai mažiausias skaičius nuo Šaltojo karo pradžios. „Aviation Week“ pažymi, kad Rusija šiuo rodikliu jau katastrofiškai atsilieka nuo JAV ir Kinijos. Planuoti 40 startų buvo nuolat nukeliami dėl sankcijų, komponentų stygiaus ir lėšų perskirstymo karui.
2023 m. rugpjūtį įvyko simbolinis pralaimėjimas: automatinis Mėnulio zondas „Luna-25“ – pirmoji Rusijos Mėnulio misija nuo 1976-ųjų – dėl programinės įrangos ir variklio valdymo klaidos per ilgai koregavo orbitą ir galiausiai rėžėsi į Mėnulį.
2022 m. „Roskosmos“ išsivežė personalą iš Kuru kosmodromo Prancūzijos Guajanoje. Europos kosmoso agentūra (ESA) buvusį „Sojuz“ kompleksą išsaugojo ir, kaip skelbia „Deutsche Welle“, tik šiemet balandį atliko kontroliuojamą 52 m aukščio mobiliojo aptarnavimo bokšto demontavimą. 80 proc. likusios infrastruktūros (saugyklos, bėgiai, valdymo centras) buvo perduotos prancūzų startuoliui „Maiaspace“, kuris čia nuo 2027 m. leis naują europietišką raketą „Maia“.
Tačiau 2026 m. balandžio 30 d. Baikonuro kosmodrome (Kazachstane) pakilo nauja raketa „Sojuz-5“, dar žinoma „Irtysh“ arba „Sunkar“ vardais. Pirmasis skridimas buvo suborbitinis – demonstracinis skridimas su apkrovos maketu. Abi pakopos veikė pagal planą. 65 m aukščio, 531 t sveriančios raketos variklis RD-171MV – vienas galingiausių skystųjų degalų variklių pasaulyje – sukuria daugiau nei tris kartus didesnę trauką nei NASA „Space Shuttle“ pagrindinis variklis.
„Sojuz-5“ – pirmoji visiškai nauja rusiška raketa per daugiau nei dešimtmetį, pirmoji stambi raketa, sukurta be Ukrainos inžinierių pagalbos. Pasak „Space Voyaging“, „Sojuz-5“ yra ukrainietiškos „Zenit-2“, kuri debiutavo XX a. devintajame dešimtmetyje, kopija. Kai bus baigta kurti erdvėlaivio kapsulė „Orel“, kuri pakeis ilgametę „Sojuz“, „Sojuz-5“ turėtų skraidinti ir žmones.
Antrą dešimtmetį vykstantis projektas vėluoja dėl finansų stygiaus. Be to, vienkartinė „Sojuz-5“ kol kas tikrai negalės konkuruoti su „SpaceX“, leidžiančia daugkartinio naudojimo raketas.
Naujausi komentarai