Elizabeth II karaliavo 70 metų – didžiąją XX amžiaus dalį. Kokia jos įtaka politikai ir, žinoma, istorijai?

LNK žurnalistai kalbino istoriką Andrių Grodį. 

– Įprasta manyti, kad karaliai Didžiojoje Britanijoje yra tik simbolinė figūra. ar jūs sutinkate su tuo?

– Toks vaizdinys yra piešiamas. jis yra iš dalies teisingas, kadangi nuo XVIII amžiaus IX dešimtmečio karaliaus vaidmuo tampa daugiau simboliu, taikytoju tarp įvairių politinių grupuočių. Bet visada karalius turėjo viešajam vaizdiniui arba viešajai politikai nematomą galią. Lygiai tokia pat buvo ir Elizabeth II. Kuo valdymas ilgesnis, tuo jos autoritetas didesnis. Karalienė buvo svarbi britų politinei bendruomenei ir visuomenei buvo svarbi , nes ji siejo imperijos tradiciją su modernia Didžiąja Britanija. Ji tapo karaliene 1953 metais, o tuo metu valdžioje buvo Vinstonas Čerčilis, kuris buvo britų politiniame elite nuo XX amžiaus pradžios. Tuo metu po II-ojo pasaulinio karo iro visos kolonijinės valstybės. ir jei Prancūzijai tai buvo labai skausminga, Didžioji Britanija išėjo iš to daug švelniau. V. Čerčilis kaip tipiškas konservatorius nenorėjo, XX-amžiaus pradžioje matęs visus šiuos dalykus, atsisakyti, kad imperija išliktų. Karalienė laikėsi kitos pozicijos – kad mes turime bandyti draugiškai sugyventi – ieško kompromiso. Ji važinėjo, bandė tartis, ir su Indija, ir su kitomis valstybėmis. Būtent ji amortizavo, kad tas Britanijos imperijos atsisveikinimo su tikrąja imperija procesas būtų neskausmingas.

Visas vaizdo įrašas – LNK reportaže:

– Ir jai pavyko, ar ne?

– Jai visada buvo daug iššūkių, bet, sakyčiau, pavyko, nes autoritetas – didelis. Per visą XX amžiaus antrąją pusę – jos ilgąjį valdymą, visose valstybėse buvo noras atsisakyti monarchijos. Net nepaisant tokių sukrėtimų kaip princesės Dianos mirtis, kai atsirado kritikos, šio dalyko nebuvo atsisakyta. Britams yra svarbu stabilumas, t. y. jų didybės, buvusios imperijos tradicija. Karalienė yra simbolis, bet dar vienas svarbus dalykas – vidaus politika, nes Didžiojoje Britanijoje per Elizabeth II valdymą vyko socialinė transformacija, kai vidurinioji klasė įgijo vis daugiau ne tik balso teisių, bet ir aktyvumo – 1950-1960 metų judėjimai. Ir čia karalienei teko labai daug dalykų išmokti, nes ji atėjo, kai buvo konservatorių premjeras, o vėliau atėjo leiboristas Haroldas Wilsonas. Paradoksas – ji iš visų keturiolikos premjerų, kurie pasikeitė per jos valdymą, geriausiai sutarė su juo. O ji prieš tai nežinojo vidaus politinių realijų. 1960 metais Didžiąją Britaniją kamavo įvairios ekonominės krizės, o karalienė kas savaitę susitikdavo su premjeru. Ji uždavinėjo klausimus. Istorikai pabrėžė, kad per H. Wilsoną ji labai daug išmoko apie Anglijos vidaus politines realijas.

– Galėtų būti neįtikėtino masto įtaka, bet įdomu, ar ji norėjo visų tų pokyčių, ar tik bandė prisitaikyti prie jų ir padaryti, kad viskas įvyktų sklandžiai, taikiai, ar ji taip pat dalį jų inicijavo?

– Konfidencialu, mes nežinome, ką su premjeru ji kas savaitę tarėsi. Aš sakyčiau, kad ji visada buvo vidinis saugiklis, jei premjeras ar kažkas kažko nevykdė, ji bandė patarti – ypač vengti radikalių sprendimų. Tai nėra lengva. Jei mes žinome, kad su H. Wilsonu ji sutarė labai gerai, tai komplikuočiausi santykiai buvo su Tony Blairu, nes kai jis atėjo į valdžią, buvo princesės Dianos mirtis ir panašiai.