Nuo aiškaus nugalėtojo neatnešusių pernai vykusių rinkimų premjero poste laikinai dirbęs P. Sanchezas, planuojantis suformuoti beprecedentę mažumos koalicinę vyriausybę su kraštutine kairiąja partija „Podemos“, per balsavimą 350 vietų parlamente gavo 167 balsu. Dar 165 deputatai balsavo prieš jo paskyrimą, 18 katalonų ir baskų separatistų susilaikė.

Jeigu P. Sanchezas įgyvendins savo planus, Ispanijoje pradėtų darbą pirmoji koalicinė vyriausybė nuo šalies grįžimo prie demokratijos 1975 metais mirus ilgamečiam diktatoriui Francisco Franco (Fransiskui Frankui).

Sekmadienį P. Sanchezas pralaimėjo pirmąjį balsavimą dėl pasitikėjimo – tuomet jis neužsitikrino būtinos absoliučios daugumos, mažiausiai 176 balsų.

Ispaniją didžiąją 2019-ųjų dalį buvo apėmusi politinė suirutė, balandžio ir lapkričio rinkimams neatskleidus aiškaus nugalėtojo.

P. Sanchezo Socialistų partija laimėjo pakartotinius lapkričio 10-osios rinkimus surinkusi 120 mandatų, bet jos pozicijos nusilpo; balandžio rinkimuose socialistai buvo gavę trimis mandatais daugiau.

Netrukus P. Sanchezas sudarė susitarimą su 35 vietas parlamente gavusia „Podemos“, vadovaujama buvusio universiteto profesoriaus Pablo Iglesias (Pablo Iglesijaus), nors anksčiau kalbėjo, kad dėl tokio aljanso naktimis negalėtų užmigti.

Abi partijos žada pakelti minimalų atlyginimą, didinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems ir stambiajam verslui, taip pat panaikintu kontroversiškų 2012 metų darbo rinkos reformų kai kuriuos elementus. Be kita ko, šiomis reformomis buvo sudarytos sąlygos lengviau atleisti darbuotojus.

„Frankenšteino vyriausybė“

Socialistai ir „Podemos“ parlamente teturi 155 vietas, tad net ir sudarę koaliciją jie neturi daugumos. Vis dėlto P. Sanchezas užsitikrino kelių mažesnių regioninių partijų paramą ir išsiderėjo, kad 13 katalonų separatistų partijos ERC įstatymų ir penki baskų separatistų partijos „Bildu“ deputatai balsuojant susilaikytų.

Pagal susitarimą su ERC P. Sanchezas sutiko pradėti oficialų dialogą su separatistų dominuojama Katalonijos regiono vyriausybe dėl šio turtingo šiaurės rytinio regiono likimo, o tuomet dėl derybų rezultatų pasiūlyti spręsti katalonų rinkėjams.

Politinė padėtis Katalonijoje išlieka netvari po 2017 metais surengto referendumo dėl nepriklausomybės, kurį Madridas paskelbė prieštaraujančiu konstitucijai.

Katalonijos suvereniteto siekis sukėlė didžiausią politinę krizę Ispanijoje nuo F. Franco valdymo laikų.

Ispanijos centro dešiniosios partijos ir kraštutinė dešinioji „Vox“ kaltino P. Sanchezą savo sandoriu su katalonų separatistais sukeliant pavojų nacionalinei vienybei.

„Ši prieš Ispaniją nukreipta vyriausybė yra radikaliausia per mūsų istoriją“, – prieš antradienio balsavimą pareiškė pagrindinės opozicinės Liaudies partijos (PP) lyderis Pablo Casado (Pablas Kasadas).

Jis taip pat apkaltino P. Sanchezą formuojant „Frankenšteino vyriausybę“, sudarytą iš „komunistų“ ir „separatistų“, „norinčių padaryti galą Ispaniją“. P. Casado perspėjo, kad mažumos vyriausybė visos ketverių metų kadencijos neišsilaikys.

Vis tik P. Sanchezas tvirtino, kad „nėra kitos išeities“, išskyrus socialistų ir „Podemos“ kabinetą. Jis pridūrė, kad Ispanija nebegali ilgiau gyventi be visavertės administracijos.

„Akivaizdu, kad be išrinktos vyriausybės ir parlamento mūsų demokratija kenčia“, – kalbėjo premjeras.

Prie P. Sanchezo silpnos pergalės prisidėjo „Podemos“ įstatymų leidėja Aina Vidal. Sunkiai serganti vėžiu deputatė dėl didelių skausmų buvo priversta praleisti sekmadienio balsavimą, bet antradienį atvyko atiduoti savo balso, nepaisydama ligos.

Prasidėjus posėdžiui keli Vidal sulaukė kelių savo partiečių plojimų.

P. Sanchezas į valdžią atėjo 2018-ųjų birželį, kai per balsavimą dėl nepasitikėjimo iš posto buvo nuverstas tuometinis premjeras iš PP Mariano Rajoy (Marianas Rachojus). Vis dėlto P. Sanchezas pernai balandį buvo priverstas paskelbti rinkimus, kai katalonų separatistai, įskaitant ERC, nepritarė jo pateiktam biudžeto projektui.

Iki 2015 metų Ispanijoje veikė dvipartinė sistema, kai kelis dešimtmečius šalį pasikeisdamos valdė Socialistų partija ir PP, tačiau naujų partijų iškilimas lėmė labiau susiskaldžiusį parlamentą ir sunkesnį vyriausybės formavimo procesą.