Mes be Krymo nenurimsime. Šiame perfrazuotame tarpukario Lietuvos šūkyje telpa Ukrainos kovos su agresoriumi esmė. Tačiau išvaduoti reikės ne tik teritoriją, bet ir žmones, okupuotus daugiau nei devynerius metus.

Tvirti tikslai

Tyliai vykstančios kontrapuolimo operacijos, kurios, kaip žada Ukrainos vadovai, nesustabdys nė Rusijai susprogdinus Kachovkos užtvanką ir hidroelektrinę sukeltas potvynis, tikslas – išvaduoti visas nuo pat 2014 m. Rusijos okupuotas Ukrainos žemes.

Skirtingos patirties turintys kariniai ekspertai gali nesutarti dėl to, kurie naikintuvai geresni, kuriems tankams – „Abrams“ ar „Challenger“ – svetingesnis Ukrainos juodžemis, tačiau Krymo deokupacijos klausimu jie vieningi: gerai suplanavus operaciją, šią teritoriją nesudėtinga išvaduoti.

Tereikia sutraukyti okupantų logistikos arterijas, paversti pusiasalį sala, tolimais smūgiais atakuoti Rusijos karinius objektus ir pakartoti ankstesnių karų patirtį. Juk dar niekas niekada Krymo istorijoje nesugebėjo atremti puolimo ir išlaikyti vos 8 km pločio Perekopo sąsmaukos juosta su žemynu sujungto pusiasalio kontrolės. Tai, kad XXI a. esama dar ir antrosios jungiamosios gijos – tilto į Tamanės pusiasalį – didelio sunkumo esą nekelia. Spalio 8-osios sprogimai, per kuriuos buvo itin apgadintas šis statinys, parodė, kad tiltas – okupantų Achilo kulnas.

Jei dėl karinės operacijos viskas daugiau ar mažiau aišku, faktinis Krymo susigrąžinimas, jo žmonių valios išlaisvinimas, mentalinė deokupacija kol kas kelia daugiau klausimų, nei žinoma atsakymų.

Kitoje fronto pusėje

Pusiasalis okupuotas jau daugiau kaip devynerius metus, per kuriuos Rusija bandė iš esmės pakeisti gyventojų demografinę sudėtį, darė įtaką krymiečių mąstymui.

Per pastaruosius metus ant Krymo mokyklų atsirado atminimo lentelės su buvusių mokinių, žuvusių kovoje su Ukraina, pavardėmis. Tai – jauni žmonės, kurie 2014-ųjų kovą, žaliesiems žmogeliukams pasirodžius Kryme, buvo dar vaikai, tačiau pasaulėžiūrai formuotis svarbiausius gyvenimo metus praleido okupacinėje atmosferoje. Šios lentelės – užprogramuotų problemų, kurias, susigrąžinus pusiasalį, teks spręsti Kyjivui, simbolis.

Per okupaciją jaunuoliai šešiolika kartų buvo šaukiami atlikti karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje – kasmet po daugiau kaip 5 tūkst. žmonių.

„Iš atvirų šaltinių žinome, kad Kryme buvo palaidoti ne mažiau kaip 358 Krymo gyventojai. Spėjama, kad 284 iš jų yra Ukrainos piliečiai, gimę pusiasalyje iki 2014 m., taigi jie greičiausiai yra Ukrainos piliečiai. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė; kaip suprantame, žuvusiųjų yra daug daugiau“, – sako Ukrainos prezidento atstovė Kryme Tamila Taševa, dalyvaujanti kuriant Krymo reintegracijos strategiją.

Padariniai: okupacijos laikotarpiu daugiausia spaudimo patyrė jaunieji pusiasalio gyventojai, augę Kremliaus primestos ideologijos atmosferoje. A. Pavlishako / „Reuters“ nuotr.

Nesijaučia saugūs

Nuo balandžio pradžios iš pusiasalio gaunama žinių, kad okupacinės Krymo vyriausybės vadovas Sergejus Aksionovas abejoja, kad šią teritoriją apgins reguliarioji Rusijos kariuomenė. Jis esą telkiąs sukarintas formuotes pagal „Wagner“ pavyzdį, viešai akcentuoja priešlėktuvinės gynybos patikimumą. Okupacinė valdžia įrenginėja slėptuves, palei pakrantę, ypač – vakarinę, lipdo gynybinius statinius, sudaro evakuacijos sąrašus.

Kiekvieną dieną kariniuose objektuose Kryme įvyksta vis daugiau sprogimų – teritorija pasiekiama iš Ukrainos žemyninės dalies paleistiems bepiločiams ar raketoms. Okupantai šiuos sprogimus bando pridengti melu: gyventojams aiškinama apie neva vykstančias Rusijos kariuomenės pratybas.

Nepaisant šio melo, anot T. Taševos, žmonės – pirmiausia tie, kurie atsikraustė po 2014 m., – masiškai bėga iš Krymo. „Rusijos valdžios institucijos ant tilto abiem kryptimis įrengė papildomų patikros punktų tiek išvykstant iš Krymo, tiek įvažiuojant į Krymą. Jie baiminasi sabotažo grupių, kurios gali patekti į Krymą per Rusijos teritoriją. Panika turi rimtą pagrindą“, – radijo NV eteryje sakė T. Taševa.

1 mln. – skirtingų šaltinių duomenimis, maždaug tiek asmenų po okupacijos persikėlė iš Rusijos į Krymą.

 

Turizmo krizė

Sprendžiant iš diskusijų socialiniuose tinkluose, vietos administracija apskritai neteko net ir ją anksčiau rėmusių gyventojų pasitikėjimo. Pakirto jį anaiptol ne politika. Dar iki didžiosios invazijos buvo laipsniškai mažinamos galimybės patekti į Krymo paplūdimius. „Nuo Balaklavos iki Tarchankuto, palei Karkinito įlanką, įvesti žvejybos, maudymosi, poilsio apribojimai. Tai, kas buvo leidžiama anksčiau, dabar neleidžiama", – pasakojo T. Taševa.

Po 2014 m. ekonominė veikla Kryme apsiriboja vadinamaisiais greitaisiais pinigais. „Nėra ilgalaikių ar vidutinės trukmės projektų, investicijų, galinčių duoti pelno. Pirkau ir pardaviau, išnuomojau patalpas viešbučiui, pastogę atostogoms ir pan.", – pastebėjo prezidento įgaliotinė.

Žmonių finansinė padėtis blogėja. Kainos pakilo, nemokami atlyginimai ir pensijos. Kukli šeima, kurios mėnesio pajamos siekia apie 15 tūkst. grivinų (apie 357 eurus), gali pragyventi tik pusantros savaitės.

Anot jos, pastaruosius devynerius metus turizmo sektorius aptarnavo vadinamuosius biudžetininkus: teisėsaugos pareigūnus, teisėjus, kuriems neleidžiama išvykti iš Rusijos teritorijos, skiriami kelialapiai į sanatorijas. Tačiau po invazijos į Ukrainą jų vizitai baigėsi.

Pirmas įspėjamasis skambutis civiliams okupantams nuskambėjo dar pernai rugpjūtį, kai Sakų kariniame aerodrome nugriaudėjo galingi sprogimai. Išsigandusių poilsiautojų iš Rusijos virksmus apie tai, kaip nenori išvažiuoti iš Krymo, kuriame esą viskas – kaip namuose, ukrainiečiai pavertė pašaipiu memu.

Po pasikėsinimo į Krymo tiltą okupantai galėjo antrąkart susimąstyti, kad netrukus turės atsisveikinti su užgrobtomis Ukrainos teritorijomis.

Pasklidus kalboms apie Ukrainos rengiamą kontrapuolimą, turizmą Kryme ištiko krizė. Prieš keletą metų viešbučiai vasarai būdavo užsakomi dar prieš gerą pusmetį, o šiemet balandžio pradžioje iš anksto buvo užsakyta mažiau nei 20 proc. vietų.

Okupantus civilius išprašys

Ukrainos gynybos žvalgyba taip pat ne kartą ragino rusus palikti Krymą, kol tokia galimybė egzistuoja. Kas bus, jei rusai nepaisys raginimų ir vis dėlto nuspręs pasilikti pusiasalyje?

Pagal tarptautinę teisę, po okupacijos į Krymą atsikraustę Rusijos piliečiai yra nusikaltimo bendrininkai, kolonizatoriai, norėję pakeisti Krymo demografinę situaciją. T. Taševa pabrėžia: jie žinojo, kad persikrausto į okupuotą teritoriją, o okupuotos teritorijos kolonizavimas ir neteisėtas vietos gyventojų perkėlimas pagal Ženevos konvenciją dėl civilių asmenų apsaugos karo metu yra karo nusikaltimas. Tačiau tarptautinė teisė draudžia ir kolektyvinę deportaciją.

Anot pareigūnės, pusiasalyje 500–800 tūkst. Rusijos piliečių okupacijos metu Kryme buvo neteisėtai. Jie turėtų palikti pusiasalį, o tuomet jau iš Rusijos ar kitos šalies kreiptis dėl galimybės gyventi Ukrainos valstybės teritorijoje. Galutinį žodį tartų šalies migracijos institucijos.

„Tam tikrais atvejais asmenys galės gauti leidimą grįžti į šalį. Pvz., sutuoktiniai, jei vienas iš jų yra Ukrainos pilietis (išskyrus atvejus, kai jie yra padarę karo ar kitokių nusikaltimų). Tokius leidimus taip pat gali gauti Rusijos piliečiai, kurie aktyviai padėjo Ukrainos valstybei karo metu, pvz., Rusijos advokatai, aktyviai gynę Ukrainos politinius kalinius. Tačiau apie masinį Rusijos piliečių srautą nekalbama“, – sakė ji.

Ukrainiečius, kuriems Kryme prievarta buvo išduoti Rusijos pasai, Ukraina ir toliau laiko savo piliečiais. Deokupavus pusiasalį, jie galės kreiptis į migracijos institucijas dėl leidimo gyventi šalyje. Tarp jų yra ir tų, kurie dar 2014 m. pradėjo Ukrainos pilietybės gavimo procedūrą, tačiau jos taip ir nespėjo užbaigti. Be to, iki Krymo okupacijos ten teisėtai gyveno daugiau kaip 14 tūkst. Rusijos piliečių.

Būtina liustracija

Anot T. Taševos, yra žmonių, kurie kolaboravo, okupacinėje administracijoje ėjo aukštas pareigas, buvo vidurinės ir žemesnės grandies valstybės tarnautojai. Yra tų, kurie militarizavo gyventojų sąmonę, švietimo procesą pavertė propaganda, grobė Ukrainos gamtos išteklius ir pažeidinėjo žmogaus teises, vykdė karo nusikaltimus ir genocidą. Jie nebus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Kolaborantai gali būti patraukiami baudžiamojon atsakomybėn už valstybės išdavystę, už kurią maksimali bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos.

Tuoj po okupacijos daugiau kaip 20 tūkst. Krymo mokytojų buvo neteisėtai integruoti į Rusijos švietimo sistemą, todėl reikės eliminuoti tuos, kurie užsiėmė rusiška propaganda ir okupuotame Kryme ugdė ukrainiečių vaikus rusiško patriotizmo dvasia, kurie atsisakys dirbti pagal ukrainietiškus standartus ir pan.

„Yra dalis piliečių, kurie ėjo dirbti į okupacinę administraciją, žemesniu lygmeniu teikti paslaugų, t. y. jie nepriiminėjo jokių direktyvių sprendimų, mokytojai, kurie nedalyvavo de facto propagandoje. Reikia laikytis individualaus požiūrio. Todėl, mūsų nuomone, liustracijos priemonės turėtų būti taikomos eiliniams žmonėms. Ne taip, kaip buvo 2014 m., teisės aktai turėtų būti vienareikšmiškai pakeisti būtent šioms teritorijoms. Visi šie žmonės paprasčiausiai neturi teisės eiti pareigų Ukrainos valstybinėse institucijose, ugdyti vaikų“, – radijo stočiai NV sakė T. Taševa.

Tačiau ji pabrėžė: 2014 m. Ukraina nesugebėjo apginti savo piliečių, nevykdė savo įsipareigojimų jiems kaip valstybė, todėl tikrai nebaus vien už tai, kad liko gyventi okupuotoje teritorijoje.

Prioritetai – saugumas

Iki okupacijos Krymas Ukrainos sudėtyje turėjo išskirtinį autonominio regiono statusą. Apie tai, koks jis turėtų būti deokupavus, esama skirtingų nuomonių. Vieni pusiasalį regi tik kaip autonominį administracinį vienetą. Kitiems bet kokia administracinio liberalumo apraiška – uždelsto veikimo bomba, galinti sprogti separatizmo protrūkiu. Kokios pozicijos laikosi Ukrainos centrinė valdžia?

T. Taševa pasakojo, kad dar kovą prezidento nurodymu pradėtas rengti prioritetinių veiksmų po pusiasalio deokupacijos sąrašas. Į dokumentą neįtrauktas saugumo aspektas, nes po deokupacijos pirmiausia jį turėtų užtikrinti gynybos ir teisėsaugos institucijos.

Numatoma, kad išlaisvinus Krymą pirmiausia turėtų pradėti veikti karinė administracija, palaipsniui pereinama prie civilinės ir karinės administracijos. Po tam tikro stabilizacijos laiko, pradėjus veikti nepriklausomai žiniasklaidai, efektyviai kovojant su propaganda ir dezinformacija, būtų grįžtama prie rinkimų.

„Šiuo metu sąmoningai nekėlėme autonomijos, Krymo statuso klausimo. Bet koks Krymo statuso pakeitimas reikštų Ukrainos Konstitucijos pakeitimus, o karo padėties metu bet kokie Konstitucijos pakeitimai yra neįmanomi. Todėl mes koncentruojamės tik į neatidėliotinus prioritetinius klausimus“, – akcentavo valdžios atstovė.

Peržiūrės teisės aktus

Po deokupacijos bus revizuoti visi dokumentai, turintys įtakos gyvenimui Kryme. Per okupacijos metus pusiasalyje buvo priimta daugiau kaip 1,2 mln. teismo sprendimų. „Pirmiausia visi okupacinės valdžios institucijų sprendimai bus laikomi nepatikrintais ir negaliojančiais, nes pačios šios institucijos buvo neteisėtos. Teismo sprendimai dėl politinių procesų, politinių kalinių, įvaikinimo ir vaikų paėmimo nebus tikrinami, nes tai yra genocido elementas. Visi dokumentai turės būti patikrinti ir, jei bus patikrinti, pakeisti ukrainietiškais dokumentais", – svoboda.org citavo T. Taševą.

Nebus verifikuojami žmogaus ar valstybės teises pažeidžiantys dokumentai: sprendimai dėl turto nacionalizavimo ar konfiskavimo, paveldėjimo nustatymo ir pan. Tai milžiniškas darbas, kurio bus galima imtis palaipsniui, pirmenybę teikiant aktualiausiems klausimams.

„Rusijoje valdžia agituoja vyrus savanoriškai stoti į karą su Ukraina ir mainais žada jiems nemokamus žemės sklypus okupuotame Kryme. Suprantama, tokie sprendimai nebus pripažinti teisėtais, o tokius sklypus gavę vyrai bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už dalyvavimą kare prieš mūsų valstybę“, – akcentavo T. Taševa.

Svetimi naratyvai

Susigrąžinus teritorijas Ukrainai teks laimėti dar viename kare – dėl okupacijoje gyvenusių žmonių protų ir širdžių. Anot verslininkės Olesios Ostafjevos, prieš devynerius okupacijos metus būta dviejų propagandos dešimtmečių, per kuriuos ir pasėta pavojinga nepasitikėjimo Ukraina sėkla.

Nuo 2000-ųjų pradžios, kai tik V. Putinas įsitvirtino valdžioje, vykdytos dvi informacijos kampanijos. Kryme – apie tai, kad viskas, kas rusiška, yra geriau: čia pat, Sevastopolyje, gyvenančių Rusijos kariškių algos, pensijos, šaunesnės Karinio jūrų laivyno šventės. Šalies rytuose brukta mintis, kad Donbasas maitina visą Ukrainą, bet gyvena blogiau nei likusi šalies dalis. „Gyventojai pamažu prisipildė nuodų“, kurie virto nepasitenkinimu savo gyvenimu ir kaltųjų paieška. 2014 m. „rusų pasaulis“ atvyko į paruoštą dirvą – ten, kur Rusijai buvo leista arba pavyko propaguoti savo naratyvus“, – mano ji.

Anot O. Ostafjevos, visuomenė turi būti pasirengusi, kad iš susigrąžintos teritorijos nebus vaizdo įrašų su Ukrainos karius nuoširdžiai sutinkančiais vietos gyventojais, nebus geltonai mėlynų vėliavų.

„Dauguma gyventojų mūsų ten nelaukia, nes, be melo, kuris daugelį metų buvo pumpuojamas gyventojams, mes vis dar turime tūkstančius žuvusiųjų, kurie kovojo priešo pusėje. Teritorijų grąžinimas neatsiejamas nuo žmonių grąžinimo. Tai bus labai sunkus procesas mūsų piliečiams, nes tam tikru momentu žinios ir istorijos iš tų vietų atitrauks mūsų dėmesį nuo jų. Reikės turėti daug išminties ir meilės, kad nenunuvažiuotume nuo kelio. Taip pat suprasti, kad ne tik mes jiems atleisime, bet ir jie atleis mums, nes per devynerius okupacijos metus jie susikūrė savo tiesą“, – mano verslininkė.

Tad Krymo reintegracijos į Ukrainą kontekste išskirtinę vietą įgis švietimas plačiąja prasme. Į mokyklų programas įtraukti ukrainiečių ir Krymo totorių kalbas, grįžti prie bendrų ukrainietiškų standartų, sugrąžinti Krymo aukštąsias mokyklas, kurioms dėl 2014 m. okupacijos teko palikti pusiasalį, atnaujinti ukrainietiškų knygų fondo veiklą, – kiekvieną šį žingsnį lydės ne tik dideli finansiniai iššūkiai. Reikės daug mokytojų, dėstytojų ir sistemos, kuri koreguotų per okupacijos metus pakitusią vietos gyventojų pasaulėžiūrą, pažadinti jų tautinę savimonę, pilietiškumą.

Anot T. Taševos, Ukraina negali sau leisti kartoti klaidų, kai iki 2014 m. Krymas tarsi gyveno nuo žemyninės šalies atsietą gyvenimą. „Todėl valstybinės kalbos, vidurinio ir aukštojo mokslo sistemos, mokslo ir kultūros, informacinės politikos ir šios srities apsaugos nuo priešo informacinių ir propagandinių operacijų klausimai turės būti sprendžiami jau pirmajame reintegracijos etape“, – sakė įgaliotinė.

Protestai, nepaisant represijų

Kaip didysis karas paveikė politines represijas pusiasalyje? Padėtis pablogėjo: vien per šiuos karo metus būta daugiau nei 55 naujų politinio persekiojimo atvejų. Trečiadienį pranešta, kad Rusijos karo teismas Rostove prie Dono 15 metų kalėti, pirmuosius ketverius metus bausmę atliekant kalėjime, nuteisė Krymo dailininką Bohdaną Zizą, kuris pernai gegužę mėlynais ir geltonais dažais apipurškė Eupatorijos okupacinės administracijos duris.

„Šiuo metu yra 181 politinis kalinys, iš kurių 117 – Krymo totoriai, – pasakojo T. Taševa. – Deja, prie įprastų straipsnių dėl ekstremizmo ir terorizmo prisidėjo nauji. Jie nukreipti ne tik prieš Krymo totorius – dauguma atvejų, kuriuos matome šiandien, nesusiję su Krymo totoriais. Pernai balandį Rusija įtraukė naują 20.3.3 straipsnį dėl Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų diskreditavimo.  Jis dažniausiai naudojamas baudoms  ir gana didelėms – nuo 30 tūkst. iki 75 tūkst. rublių – skirti. Tačiau pasitaiko ir administracinių areštų. Kol kas žinome apie 343 bylas, bet tai tik tiek, kiek pavyko rasti teismų registruose.“

Prezidento atstovė neabejoja, kad tokių atvejų gali būti daugiau, ir primena paplitusią praktiką: į teisėsaugos akiratį patekusiam žmogui daromas spaudimas prieš vaizdo kamerą atsiprašyti dėl neva nusikalstamų savo veiksmų.

Dar viena vadinamojo diskreditavimo sudedamoji dalis – 270 straipsnis. Šiuo metu Kryme yra iškeltos dvi baudžiamosios bylos prieš Ukrainos piliečius, bet jų gali būti kur kas daugiau. Užfiksuoti šaukimo į kariuomenę ir mobilizacijos vengimo atvejai – T. Taševos duomenimis, yra 345 tokios bylos.

„Tačiau kuo toliau, tuo dažniau Kryme pastebima antirusiškų protestų, – sakė T. Taševa, pasakodama apie įvykį gegužės viduryje. – 14-metis berniukas iš Kerčės atvyko į Jaltą, kad raudonais dažais apipiltų didelį Putino portretą. Tai buvo jo protesto ženklas. Jis buvo surastas, kadangi buvo nepilnametis, jo tėvams grasinta tėvystės teisių atėmimu.“

Kryme esama ir daugiau protesto judėjimų – „Geltonasis kaspinas“, „Ateš“ („Ugnis“), „Krymo karo žuvėdra“, Krymo partizanai. Jie vykdo savo informacinę veiklą, ant sienų piešia grafičius su užrašais „Šlovė Ukrainai!“, „Šlovė VSU!“, „Laukiame VSU!“.