Labai panašu į genocidą

Airija nebuvo vienintelis kraštas, kuriame savo interesų turėjo Anglijos valdovai, tad ne vieną dešimtmetį sala gyveno dvigubą politinį gyvenimą.

Ji vienu metu tarsi ir buvo susisaisčiusi neaiškiais ryšiais su didžiąja kaimyne, tačiau tuo pat metu viskas daugiau ar mažiau virė savose sultyse.

1534 m. Airijos didžiūnas Thomas FitzGeraldas (1513–1537) pabandė mesti iššūkį Anglijos valdovui Henry’iui VIII (1491–1547) ir prarado ne tik politinę galią, bet ir galvą, o 1542 m. buvo išleistas specialus įstatymas, automatiškai paverčiantis Anglijos valdovą dar ir Airijos karaliumi.

Vėlesniais laikais vykę katalikų ir protestantų vaidai Airijoje reiškėsi ne tik mūšiais, bet ir įvairiais Anglijos valdžios žingsniais, kaip antai žemės konfiskavimas ir naujakurių atsikėlimo skatinimas, kuriais siekta priversti Airijos gyventojus atsiversti į protestantizmą arba išstumti juos iš derlingesnių teritorijų.

1641 m. spalį airių kovotojai, vedami aristokrato Feilimo Rua O’Neilo (1604–1653), pradėjo savo sukilimą, o kiek vėliau (1642 m.) miestui ir pasauliui buvo paskelbta apie Airijos katalikų konfederacijos įsteigimą, tačiau jau 1649 m. vis daugiau galių Anglijoje įgaunantis Oliveris Cromwellis (1599–1658) salai smogė taip, kaip dar joks kitas anglų valdovas iki tol nebuvo smogęs.

Spėjama, kad dėl kovų, ligų ir bado sala galėjo prarasti apie penktadalį savo turėtos populiacijos, o 1652 m. rugpjūčio 12 d. buvo išleistas žemės konfiskavimą iš sukilime dalyvavusių arba jį parėmusių asmenų, t. y. praktiškai visų, kurie atvirai nesipriešino sukilimui sandraugos su Anglija vardan, įteisinantis įstatymas.

Tuo metu nemažai Airijos žmonių buvo išsiųsti į vergiją, ištremti į užjūrio kraštus (pvz., Barbadosą) arba priversti keltis į vakarinę salos dalį, žinomą Konachto pavadinimu.

Didvyris: 1915 m. rugpjūčio 4 d. portretinė R. Casemento nuotrauka su jo parašu. Tai buvo airių patriotas, poetas, revoliucionierius, nacionalistas ir žmogaus teisių gynėjas, kuriam britai už išdavystę Pentonvilio kalėjime, Londone, įvykdė mirties bausmę. Scanpix nuotr.

Nelygiavertės partnerės

Besibaigiant 1798 m. pavasariui, Airijos saloje įsiplieskė dar vienas sukilimas, į kurį airių pusėje bandė įsitraukti ir prancūzai.

Šis vadinamosios Jungtinės airių draugijos (angl. Society of United Irishmen) įžiebtas maištas, kaip ir ankstesni bandymai priešintis britų karūnos valdžiai, buvo užslopintas Didžiosios Britanijos pajėgų, o kad maža nepasirodytų, praėjus keletui metų po sukilimo, 1800–1801 m. britų parlamentarai priėmė vadinamuosius Vienybės aktus (angl. „Acts of Union 1800“).

Jais buvo paskelbta apie naujos valstybės – Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystės (angl. United Kingdom of Great Britain and Ireland) įkūrimą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad abi salos tapo visavertėmis vieno organizmo dalimis, tačiau pačioje saloje per daugelį dešimtmečių anglų naujakurių arba anglams ištikimų, į protestantizmą atsivertusių airių šeimų rankose susitelkė itin didelė politinė ir ekonominė galia, o ir aktai, leidžiantys katalikams ir airių katalikams siekti vietų Didžiosios Britanijos parlamente ir kitų aukštesnių postų valstybės tarnybos institucijoje, buvo priimti 1829–1832 m.

Mūsų priešai stiprūs, išmintingi ir apdairūs, tačiau, kad ir kokie stiprūs išmintingi ir apdairūs, jie negali sunaikinti Dievo, kuris jaunuolių širdyse brandina ankstesnės kartos vyrų pasėtas sėklas, stebuklų.

Tai reiškė, kad daugumai salos gyventojų vis labiau švietėsi nuskurdusių ir jokių galimybių neturinčių, svetimą žemę nuomojančių arba joje tarnaujančių kaimo vargetų ateitis.

1803 m. vasarą įvykęs su Roberto Emmeto (1778–1803) asmeniu siejamas sukilimas buvo bene pats tragikomiškiausias bandymas iškovoti Airijos nepriklausomybę.

Nors R. Emmetas su bičiuliais tikėjosi beprotiško masių palaikymo, prie jų prisijungė vos kelios dešimtys žmonių, o ir tie buvo prastai apsiginklavę, keistai apsirengę ir veikiausiai neblaivūs.

Jie tikėjosi užimti Dublino pilį ir iš jos paskelbti apie sukilimą, tačiau viskas klostėsi taip vangiai, kad, matyt, ir pati britų valdžia ne iš karto suprato susidūrusi su ginkluotu maištu.

Sklaida: 1916 m. pirmasis dienraščio „Daily Mirror“ puslapis, jame nuotraukos, kuriose matyti, kaip britų kareiviai šaudo į sukilėlius per Velykų sukilimą Dubline. Scanpix nuotr.

Apsireiškė Fenijų brolija

Vėlesni 1848 m. vasaros ir 1867 m. bandymai iškovoti nepriklausomybę smurtu taip pat patyrė nesėkmę (nors komizmo juose būta mažiau), tad bene žymiausiu ir gerbiamiausiu XIX a. airių didvyriu tapo politikas ir teisininkas Donallas O Conaillas (ang. Danielis O’Connellis, 1775–1847), savo tikslų daugiausia siekęs nuosaikiomis priemonėmis.

1843 m. jis keliavo po salą ir milžiniškoms, po atviru dangumi susirenkančioms minioms bandė pasakoti apie taikaus atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos idėjas, tačiau jau 1844 m. žiemą jam buvo pareikšti kaltinimai dėl sąmokslo ir ardomosios veiklos.

Savo kovą teismo salėje jis pralaimėjo ir jam buvo paskirta 1 metų nelaisvės bei 2 tūkst. svarų bauda.

Dėl šio akivaizdžiai politiškai motyvuoto teismo nuosprendžio Donallas pelnė ne tik didelės dalies airių, bet ir nemažos dalies britų simpatijas, tačiau per teismo procesus patirtas stresas itin pakenkė septintą dešimtį baiginėjančio žmogaus sveikatai.

1845 m. Airijos žmones užklupo itin didelis badas (airiškai „an Gorta Mor“), kuris dėl žuvusio bulvių derliaus bei politinių sprendimų pražudė arba privertė emigruoti į kitus kraštus (pvz., JAV) daugybę vietinių gyventojų (spėjama, kad per kelerius metus salos gyventojų skaičius dėl to sumažėjo nuo 8,5 mln. iki 4,4 mln., t. y. beveik per pusę).

O nuo 1881 m. sausio 14 d. iki 1885 m. sausio 24 d. Didžiosios Britanijos visuomenę supurtė visa serija sprogimų, pražudžiusių keturis asmenis ir sužalojusių dar kelias dešimtis.

Taip pasaulis sužinojo apie vadinamosios Fenijų brolijos narį Diarmaidą Ó Donnabháiną Rosą (1831–1915), dar žinomą Jeriamiaho O’Donovano Rossos pavarde, kuris šiuos sprogdinimus suorganizavo gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

D. O’Donovanui Rossai mirus, jaunieji jo bendraminčiai jau planavo karinį sukilimą, tad ekstremisto palaikų pergabenimu į gimtąją salą buvo pasinaudota siekiant pakurstyti maištingas nuotaikas.

„Tai rimties vieta, skirta mirusiems, vieta, kur žmonėms dera kalbėti nuoširdžiai ir santūriai, bet aš, kaip ir D. O’Donovanas Rossa, manau, kad krikščioniška nekęsti blogio, netiesos ir priespaudos, ir neapkenčiant siekti juos nugalėti. Mūsų priešai stiprūs, išmintingi ir apdairūs, tačiau, kad ir kokie stiprūs išmintingi ir apdairūs, jie negali sunaikinti Dievo, kuris jaunuolių širdyse brandina ankstesnės kartos vyrų pasėtas sėklas, stebuklų. 1865 ir 1867 metais jaunuolių pasėtos sėklos šiandien jau įstabiai noksta“, – prie sprogdinimų organizatoriaus kapo 1915 m. rugpjūčio 1 d. garsiai kalbėjo karštu salos patriotu tapęs anglo ir airės sūnus Patrickas Henry’s Pearse’as.

Jis buvo ne tik politinis aktyvistas, bet ir pedagogas bei poetas, mat maištingas salos nuotaikas kurstė ne tik politinės bei socialinės nuoskaudos, bet ir išaugęs domėjimasis savo etninėmis šaknimis, kalba ir pagoniškosios keltų kultūros liekanomis, taip pat ir suvokimas, kad kažkuo skiriesi nuo likusių britų salų bei žemyno gyventojų.

Mūšiai: 1916 m. balandį užfiksuotoje nuotraukoje įamžintas O’Connelio tiltas ir Dublino centras po Velykų sukilimo mūšių. Scanpix nuotr.

Velykos: sukilimas prasidėjo

Prasidėjus Didžiajam karui (1914–1915), daugumai Airijos politinių veikėjų iškilo dilema dėl žemyne vykstančių kovų.

Pagunda atsiriboti nuo įvykių Europoje buvo išties viliojanti, tačiau būta nemažai ir tokių, kaip antai Rogeris Davidas Casementas (1864–1916), kurie nusprendė, kad būtina pasinaudoti Didžiosios Britanijos įsitraukimu į pasaulinį karą bei ieškoti paramos britų priešininkų pusėje.

Dar visai neseniai šis airių kilmės britų diplomatas padėjo visam pasauliui sužinoti apie baisybes, vykusias Belgijos karaliaus Leopoldo II (1835–1909) valdytose dabartinėse Kongo Demokratinės Respublikos žemėse, o dabar, įsisiautėjant Pirmajam pasauliniam karui, jis siekė užmegzti kontaktus su Antrojo reicho (1871–1918) valdžia ir užsitikrinti jos paramą sukilimui Airijoje įžiebti.

Sukilimas prasidėjo 1916 m. balandžio 24 d. pirmadienį, Antrąją Velykų dieną, daugiau nei tūkstančiui dviems šimtams kovotojų užėmus svarbias Dublino centro vietas.

Jie išvaikė civilius, paėmė į nelaisvę policijos pareigūnų ir, užsitikrinę kovai būtinas priemones, prisistatė barikadų, tačiau Didžiosios Britanijos valdžia, išgirdusi apie Airijos Respublikos paskelbimą, laiko veltui neleido ir sukilimui numalšinti metė nemenkas pajėgas, sustiprintas artilerijos.

Beveik visą savaitę miesto gatvėse virė aršūs mūšiai, per kuriuos žuvo 485 asmenys (daugiausia civiliai), tačiau britų valdžios siųstos pajėgos iki šeštadienio apsupo svarbiausias sukilėlių pozicijas ir P. H. Pearse’as su bendražygiais buvo priversti pasiduoti.

Likus trims dienoms iki sukilimo pradžios, 1916 m. balandžio 21 d. atvykęs vokiečių povandeniniu laivu gimtojoje Arijoje su dviem palydovais išsilaipino po užjūrio kraštus keletą mėnesių bastęsis R. D. Casementas.

Jis buvo sučiuptas dar tą pačią dieną, o kiek vėliau tų pačių 1916 m. vasarą jam buvo pareikšti kaltinimai tėvynės išdavimu.

Savo teisinę kovą jis taip pat pralaimėjo, tačiau neatmetama, kad tiek jis, tiek P. H. Pearse’as bei jo bendražygiai puikiai suprato, kad visos jų kovos dėl salos nepriklausomybės yra baigtos.

Taip pat spėjama, kad jie susitaikė su faktu, jog protėvių kraštui jie būsią naudingesni mirę nei gyvi.