Mašalo Salos, Ramiojo vandenyno salynas, labai priklausomas nuo klimato pokyčių sąlygojamo jūros lygio kilimo yra pirmoji valstybė, ratifikavusi pasaulinį susitarimą dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų hidrofluorangliavandenilių (HFC) išmetimo į aplinką mažinimo.

Kigalyje priimtam susitarimui iš dalies pakeisti Monrealio protokolą dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų HFC emisijos apribojimo pritarė beveik 200 šalių, bet jo įsigaliojimui pakaktų, kad bent 20 valstybių oficialiai ratifikuotų jį.

„Mano šalis neišgyvens, jei nebus skubiai imtasi priemonių emisijai sumažinti kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje ūkio šakoje, taip pat ir HFC emisija“, – sakoma šios respublikos prezidentės Hildos Heine (Hildos Heinės) pareiškime, paskelbtame ratifikavus 1987 metų Monrealio protokolo pataisą.

Anksčiau vietoje HFC naudotų chlorfluorangliavandenilių (CFC) buvo atsisakyta pagal 1987 metais pasirašytą Monrealio protokolą, kai mokslininkai nustatė, jog šios medžiagos ardo ozono sluoksnį.

Ozonas, susikaupęs stratosferos viršutiniame lygmenyje, saugo Žemę nuo pavojingų ultravioletinių spindulių.

Tačiau paaiškėjo, kad HFC, nors ir nekenkiantys ozono sluoksniui, kuris dabar pamažu atsikuria, atmosferoje tūkstančius kartų veiksmingiau sulaiko šilumą, palyginus su anglies dvideginiu – pagrindinėmis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.

2015 metais pasirašytoje Paryžiaus klimato sutartyje numatoma imtis priemonių, kad pasaulio klimatas iki šio šimtmečio pabaigos atšiltų ne daugiau kaip dviem laipsniais Celsijaus, palyginus su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos.

HFC naudojimas būtų didelė kliūtis, trukdanti pasiekti šį tikslą.

Nors HFC yra šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kaip ir anglies dvideginis, metanas ir azoto oksidai, jų naudojimas reglamentuojamas ne pagal Paryžiaus sutartį, o pagal Monrealio protokolą.