Dvasininkas ištiesia ranką visiems, nusprendusiems pasitraukti iš gyvenimo

Šis pastorius kitoks nei dauguma dvasininkų. Vieniems jis kelia baimę ir šleikštulį, kitiems yra tikrasis vaduotojas iš kančių. „Visada stengiuosi būti atsargus ir dirbu tyliai – kaip vienišas reindžeris. Tai dažniausiai atlieku naktį ir padarau taip, kad atrodytų, jog jie mirė miegodami. Pavyzdžiui, atremiu knygą į mirusiojo kelius – tada atrodo, kad žmogus atidavė dvasią skaitydamas“, – britų dienraščiui „The Guardian“ pasakojo unitaristų pastorius George’as Exoo. Jis jau ne vienus metus anapilin padeda iškeliauti gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Pastoriui padedant iš šio pasaulio pasitraukė daugiau kaip 100 nelaimėlių, o dabar jis galbūt pakeliui pas dar vieną „pacientą“.

Paslaptinga airės mirtis

Pirmą kartą G.Exoo į teisėsaugos ir žiniasklaidos akiratį papuolė 2002 m. sausį. Tuomet Airijos sostinėje Dubline viename name buvo rastas negyvos moters kūnas. Policijos teigimu, Rosemary Toole kentėjo nuo depresijos, todėl iš pradžių manyta, kad moteris nusižudė.
Tačiau dieną prieš mirtį ji buvo pastebėta Dublino oro uoste, pasitinkanti du linksmus amerikiečius. Vėliau trijulė gėrė viskį „Jack Daniels“ su „Coca-Cola“ vieno viešbučio bare. R.Toole atrodė laiminga – prie stalo net šoko džigą ir, regis, visiškai nenorėjo mirti.
Airijos policija pradėjo tyrimą ir išsiaiškino, kad paslaptingieji amerikiečiai tuoj pat po R.Toole mirties išvyko į JAV. Pareigūnų teigimu, tai buvo pastorius G.Exoo ir jo partneris Thomas McGurrinas. Juodu ir padėjo moteriai nusižudyti.
Už tokį nusikaltimą Airijos įstatymai numato laisvės atėmimą iki 14 metų, todėl Dublinas pareikalavo JAV pareigūnų suimti amerikiečius. Bet po ilgo teismų maratono G.Exoo laimėjo bylą ir iki šiol mėgaujasi laisve Jungtinėse Valstijose.

Pašaukimas padėti numirti

Dar tebevykstant teisininkų kovoms dėl pastoriaus likimo, išaiškėjo, kad jis priklauso „Teisės mirti“ judėjimui. Šios organizacijos narių tikslas – padėti iškeliauti amžinybėn tik nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms ir paremti šią misiją vykdančius asmenis.
Nors G.Exoo ir priklauso šiam judėjimui, jo filosofija skiriasi. Šventiko „klientai“ – gyvenimu nusivylę, bet nepagydomomis ligomis nesergantys žmonės. Dvasininkas nerengia griežtos atrankos ir pagalbos ranką ištiesia kiekvienam besikreipiančiam. Amerikietis tikina, kad šis darbas yra jo pašaukimas, kurį atrado dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Tuomet G.Exoo dirbo unitaristų pastoriumi Pitsburge. Pasak šventiko, unitarizmas yra liberali vidurinės klasės žmonių religija, o Pitsburgas buvo darbininkų miestas, todėl jis neturėjo daug parapijiečių. Vyras dažnai svarstydavęs, ar dirbdamas pastoriumi nešvaisto gyvenimo veltui.
Vienas įvykis apvertė G.Exoo gyvenimą aukštyn kojomis. Kartą viena parapijietė kreipėsi į pastorių pagalbos. „Mano vyras serga lėtine skleroze ir man nurodė kreiptis į jus, nes galite padėti“, – prisiminė G.Exoo.
„Tada dar dvejojau, – pasakojo jis. – Tačiau žinojau, ką ji turėjo omenyje. Po dviejų savaičių tos moters vyras kreipėsi į žmoną ir paprašė: „Jau laikas. Pakviesk George’ą Exoo.“
Šventiko tvirtinimu, šis įvykis ir paskatino jį imtis darbo, kurį dvasininkas iki šiol vadina savo pašaukimu.

Į misiją – su žurnalistu

Apie visą tai, nieko neslėpdamas, G.Exoo papasakojo dienraščio „The Guardian“ žurnalistui ir net sutiko pasiimti jį į savo misiją.
Vieną 2003-iųjų pirmadienį žurnalistas su G.Exoo sėdo į pastarojo seną išklerusį automobilį „Mercedes-Benz“ ir nuvyko į Baltimorę aplankyti potencialios klientės Pam Acre. Pakeliui pas-torius kelionės palydovui daugiau papasakojo apie moterį.
Pasak jo, P.Acre prisipažino, kad nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio kenčia dėl chroniško nuovargio sindromo, todėl planavo 2003-iųjų pabaigoje pakelti ranką prieš save. Į pagalbą pasitelkė dvasininką, kad mirtis būtų lengvesnė.

Net nebandė atkalbėti

P.Acre gyveno Baltimorės priemiestyje, aptriušusiame sename namelyje. Nors moteris buvo 59-erių, ji atrodė bent 30 metų vyresnė.
„Papasakokite man apie savo ligą“, – paprašė G.Exoo.
„Tai sunki liga, su ja man labai sunku kovoti“, – kalbą pradėjo P.Acre. „Gydytojai atliko visus įmanomus tyrimus, visi buvo neigiami. Ir tada jie nusprendė...“
„Kad viskas jūsų galvoje“, – šyptelėjo pastorius. „Būtent“, – atsakė P.Acre.
Tada juodu kaip sąmokslininkai nusišypsojo vienas kitam. Šio pokalbio klausęsis dienraščio „The Guardian“ žurnalistas buvo priblokštas – G.Exoo neištarė nieko, kas atkalbėtų moterį nuo savižudybės. Šventikas ir būsima savižudė toliau aptarinėjo vadinamąjį mirties mechanizmą: kokių nuodų, dujų ir kokio aparato moteriai gali prireikti pasitraukiant iš šio pasaulio. P.Acre atrodė laiminga, nes ji pagaliau kalbėjosi su kažkuo, kas neklausinėja jos ligos simptomų ir nekamantinėja ateities planų. Vėliau moteris pasisuko į žurnalistą.
„Iš ligos aš išmokau štai ką, – rodydama į savo sudžiūvusį silpną kūną kalbėjo P.Acre. – Aš nesmerkiu jokio žmogaus už jokį poelgį. Nes kol nevaikštai apsiavęs kito žmogaus batais, iš tiesų nieko nežinai.“