Netikėtas sprendimas

Politikos ekspertai Lietuvoje ir pasaulyje dabar ginčijasi, kaip tapo įmanoma, kad D.Trumpas laimėjo – juk tokios rinkimų baigties nerodė jokios sociologinės apklausos.

Iš tiesų respublikono pergalė buvo staigmena, tačiau teisus gali būti politologas Kęstutis Girnius – jo teigimu, daugelis žmonių Amerikoje, atidavusių balsą už D.Trumpą, tiesiog nepasakė, kad ketina už jį balsuoti.

Kodėl nepasakė? Būkime teisingi – tiek JAV ir viso pasaulio, tiek ir Lietuvos viešojoje erdvėje D.Trumpas vaizduotas, švelniai tariant, negatyviai: tai vadintas prorusišku, tai stuobriu, nemokančiu elgtis su moterimis, tai radikalu ir t.t.

O štai D.Trumpo varžovė demokratė Hillary Clinton buvo liaupsinama, o jos rinkimų kampanija taip pat buvo išskirtinai negatyvi – leitmotyvas skambėjo maždaug taip: "Jeigu išrinksite Trumpą, pamatysite, kaip blogai bus!"

Stipri ranka

Kaip bus, parodys laikas. Bet H.Clinton pralaimėjo. Galima klausti kodėl?

Viena iš priežasčių – nuolatinė H.Clinton kritika varžovui, pamirštant, jog rinkėjams kartais reikia siūlyti ne tik destruktyvią, bet ir konstruktyvią darbotvarkę.

Štai Marine Le Pen, Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė, taip pat nevengia kritikuoti esamos sistemos, deja, ir ji nelabai ką konstruktyvaus siūlo. Tarkime, Prancūzija išstos iš ES, tarkime, Prancūzija uždarys sienas ir neįsileis imigrantų. Ir ką? Ar tai pagyvins sustingusią ekonomiką? Ar sustabdys teroristus?

Kitas dalykas – rinkėjai Vakaruose pasigenda tikros valdžios, kurios atstovai ne kalba, o priima sprendimus.

Po 2008–2009 m. finansų ir ekonomikos krizės žmonės nebenori matyti finansinių ir kitų korporacijų už virvučių tampomų sisteminių politinių jėgų, tik imituojančių darbą. Tikėtina, jog politinės valdžios karalienės reputacija sugadino reikalus ir H.Clinton – juk jau "Brexit" referendumas parodė, kad daugelis rinkėjų balsuoja prieš valdžią. Davidui Cameronui už tai teko sumokėti, teko sumokėti ir tradicinėms Lietuvos partijoms.

Analogiška situacija – JAV: amerikiečiai parodė, kad tradiciniu politiniu-biurokratiniu elitu jie nebepasitiki.

Tiesa, yra šioks toks paradoksas: juk tiek D.Trumpas, tiek ir H.Clinton atstovauja kapitalui – pirmasis nacionaliniam, antroji – globaliam. Tačiau H.Clinton – tarpininkė, o D.Trumpas pats yra kapitalistas. Regis, žmonėms nereikia tarpininkų, jie nori šeimininko.

Ekonominis motyvas

Pats svarbiausias amerikiečių pasirinkimo motyvas – būtent ekonominis: konkrečiau, D.Trumpo populiarumas – labai susijęs su jo duotu pažadu susigrąžinti į Ameriką gamybą.

Dar tiksliau sakant, gaivinti merdinčias periferines JAV valstijas, iš kurių gamyba Ronaldo Reagano ir kitų neoliberalų, dirbančių ranka rankon su Volstritu, dėka buvo iškelta į Kiniją, Tailandą, Birmą bei kitus Pietryčių Azijos regionus.

Pažvelgus į JAV rinkimų žemėlapį matyti, jog ekonomiškai ir technologiškai išsivysčiusios rytinė bei vakarinė JAV pakrantės siekė išlaikyti status qou, tad balsavo už H.Clinton, o JAV centrinė bei pietinė dalys norėjo kitokio požiūrio.

Gal tik nustebino Florida: tarsi ši valstija, kurioje gyvena nemažai imigrantų iš Lotynų Amerikos, turėjo balsuoti už demokratų kandidatę, tačiau rinkosi respublikoną, be to, gana radikaliai pasisakiusį prieš imigrantus.

Demokratų klaida?

Socialinės-ekonominės problemos Amerikoje gilėja: turtinė nelygybė, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų problemos, pagaliau gamybos iškėlimas ir su tuo susijęs nedarbas periferijoje, lemia negatyvius padarinius, kurių svarbiausias – visuomenės radikalizavimasis.

Šis radikalumas pasireiškia tiek per nusikalstamumo augimą, tiek ir prie balsadėžių.

Rinkimų kampanijos metu D.Trumpas tą puikiai išnaudojo – jo taip pat radikalios žinutės mobilizavo nusivylusius amerikiečius. Gal to ir pakako pergalei, bet ar naujasis JAV vadovas pajėgus užtikrinti amerikiečių gerovę?

Viena vertus, nesinorėtų skubėti su išvadomis. Kita vertus, sprendžiant iš to, ką respublikonas žada, ką nors konstruktyvaus sunku įžvelgti.

Vienintelis šių rinkimų dalyvis, tiesa, gerokai anksčiau pasitraukęs iš kovos dėl Baltųjų rūmų, senatorius iš Vermonto Bernie Sandersas ėjo į rinkimus su konstruktyvia darbotvarke.

Negana to, jis buvo vienijanti, o ne skaldanti figūra: B.Sandersas ir jo socialdemokratiškos idėjos į vieną gretą subūrė tiek nusivylusius kapitalo įtaka Amerikos dirbančiuosius, tiek ir intelektualus, matančius esmines socialines problemas. Politiką reikšmingai parėmė profsąjungos, taip pat daugelis jaunų ir išsilavinusių amerikiečių.

Sulaukęs stulbinamo palaikymo, B.Sandersas sugebėjo mesti rimtą iššūkį H.Clinton. Labai tikėtina, kad jis būtų rimtai pakovojęs ir su D.Trumpu.

Deja, demokratai jo neišrinko savo kandidatu, o daugelis B.Sandersą parėmusių žmonių vėliau nusisuko ir nuo partijos. Ne dėl to, kad senatoriaus šalininkai nemoka pralaimėti, o todėl, kad H.Clinton asmeninės ambicijos šeimininkauti Baltuosiuose rūmuose demokratų elitui pasirodė esančios svarbesnės nei Amerikos žmonių interesai.

Užsienio politika

Sunku pasakyti, ką reiškia D.Trumpo reveransai Rusijos vadovų atžvilgiu, tačiau rusams nėra ko džiūgauti: Maskva nelabai ką turi mainais pasiūlyti D.Trumpui už galbūt nuosaikesnį jo toną Rusijos atžvilgiu.

Nebent, nusiginklavimą. Juk ginklavimosi varžybos kainuoja didelius pinigus tiek JAV, tiek Rusijai.

Barackas Obama ir jo diplomatijos vadovė H.Clinton iš pradžių taip pat rodė palankumą Rusijai, nors vėliau tokia politika, kurios tikslas būtent ir buvo susimažinti branduolinių ginklų arsenalus abiejose šalyse, išsikvėpė.

Apskritai JAV lyderis labai mažai ką gali pakeisti šalies užsienio politikoje: kad ir kaip būtų, Jungtinės Valstijos ir toliau turės palaikyti JAV dolerio buvimą pasauline rezervine valiuta, o tam reikalinga tokia politika, kokią Amerika dabar ir vykdo.

Konkrečiau kalbant, Amerika turi būti visur ir visada – nesvarbu, ar kažkur diegiama demokratija, ar kovojama su teroristais, ar nuo blogio ašies valstybių ginami sąjungininkai ir t.t.

Pagaliau JAV istorijoje jau būta nemažai prezidentų, kurie pradėjo savo politiką kaip izoliacijos šalininkai, o baigė kaip pasaulio policininkai. Daugeliui amerikiečių tai, kas vyksta pasaulyje, pernelyg nerūpi. Dėl to kalbos apie JAV atsiribojimą nuo pasaulio – populiarus rinkimų šūkis, kurį, beje, išsakė ir D.Trumpas. Kita vertus, šūkis yra šūkis, o realybė tokia: Jungtinės Valstijos žūtbūt privalo dominuoti pasaulyje.