Naujojoje Anglijoje vagys nugvelbė austrių, krabų ir 400 tūkst. dolerių vertės omarų mėsos

Pirmosios jūros gėrybės prapuolė lapkričio 22 d. Falmute, Meino valstijoje. Tarnybos įtaria, kad kažkas pavogė 14 narvų su austrėmis iš akvakultūros ūkio Kasko įlankoje. Dauguma austrių buvo visiškai subrendusios ir paruoštos pardavimui. Meino jūrų patrulių duomenis, kartu su narvais jų vertė siekė 20 tūkst. dolerių.

„Smulkiajam verslininkui tokia situacija pražūtinga“, – teigė jūrų patrulių seržantas Matthew Sinclair.

Kitos dvi vagystės įvykdytos Tontone, Masačusetse, maždaug už 255 kilometrų nuo Falmuto. Pirmiausia gruodžio 2 d. dingo iš „Lineage Logistics“ sandėlio išvežtas krabų krovinys. Tuomet gruodžio 12 d. krovinį turėjęs priimti tarpininkas pranešė, kad fiktyvi transporto įmonė pavogė omarų mėsą, skirtą „Costco“ parduotuvėms Ilinojuje ir Minesotoje.

„Mūsų samdytas transportavimo paslaugų teikėjas apsimetė tikru vežėju“, – antradienį sakė „Rexing Companies“ generalinis direktorius Dylanas Rexingas.

„Jie turėjo suklastotą elektroninio pašto adresą, pakeitė ant sunkvežimio šono buvusį pavadinimą. Jie suklastojo vairuotojo pažymėjimą. Tai labai įmantrus nusikaltimas”, – pasakojo jis.

Į prašymus pakomentuoti „Lineage Logistics“, „Costco“ ir Tontono policija neatsakė, bet R. Rexingas sakė, kad policija jam pranešė apie krabų vagystę iš to paties sandėlio.

Pasak jo, tokio pobūdžio krovinių vagystės tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau pastaraisiais metais situacija pablogėjo – vagystės fiksuojamos kasdien, net keliskart per dieną.

Krovinių vagystės paprastai skirstomos į dvi kategorijas, teigia Chrisas Burroughsas, prekybos organizacijos „Transportation Intermediaries Association“, prezidentas ir generalinis direktorius. Ši organizacija atstovauja krovinių gabenimo tarpininkavimo pramonei.

Omarų vagystė priskiriama pirmajai kategorijai, į kurią įeina atvejai, kuomet veikiama apsimetus teisėta transporto bendrove. Antrąją kategoriją sudaro strateginės vagystės – dažnai siuntinėjami sukčiavimo el. laiškai, kuriais siekiama gauti prieigą prie kompiuterinių sistemų ir gauti apmokėjimą nepavogus produkto.

„Tai didžiulė problema, kurią reikia spręsti“, – sakė Ch. Burroughsas.

Pasak abiejų kalbintųjų, vogti omarai greičiausiai atsidūrė restoranuose, kadangi jų galiojimo terminas trumpas. Internete plintant sąmojams apie tai, kad prie omarų reikia pasivogti ir sviesto, D. Rexingas pabrėžė, kad galiausiai tokių vagysčių kainą padengia būtent vartotojai.