Ne paslaptis, kad lietuviai atidžiai stebi visus įvykius kaimynėje Lenkijoje. Susidomėjimą lemia artumas, bendra istorinė praeitis, gausi lenkų diaspora Lietuvoje ir, be abejo, šių dienų politinės aktualijos, kurios lėmė valstybių strateginį bendradarbiavimą.
Dauguma Lietuvos ir Lenkijos politikų puikiai suvokia mūsų šalių partnerystės svarbą. Tai byloja gana dažni prezidentų ir parlamentarų abipusiai vizitai. Tačiau neseniai puoselėjama draugystė vos nepakibo ant plauko. Bent jau susidarė toks įspūdis - lenkų žiniasklaidoje pasirodęs Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotojo Jarosławo Kalinowskio interviu sukėlė skandalą ir Vilniuje, ir Varšuvoje.
J.Kalinowskio teigimu, Lietuvos politikai pažadėjo priimti įstatymą dėl lenkų mažumų teisių, jei bus susitarta dėl elektros tilto statybų. Po šio pareiškimo aukštas politikas dar priminė: „Juk mes jau susitarėme dėl tilto tiesimo, o dabar laukiame atsakomojo Lietuvos žingsnio."
Užgaulius Lietuvai žodžius pasakęs seimūnas vėliau savo teiginių išsigynė, bet nemalonus jausmas liko. Tikriausiai ne tik lietuviams, bet ir lenkams.
Neturėtų tokio rango politikas svaidytis neaiškias pasekmes turėsiančiais pareiškimais. Juk žodis - ne žvirblis, o tuo visuomet stengiasi pasinaudoti nedraugiškos valstybės.
Pakanka ir savų „išminčių". Tautinė nesantaika interneto forumuose kurstoma primenant istorines skriaudas, Vilniaus krašto okupaciją, kartu nutylint lietuvių ir lenkų bendrą šlovingą praeitį.
Kas ir dėl ko buvo kaltas anuomet, nustatys istorikai, o dabartis rodo, kad be draugystės su Varšuva Vilniui išsisukti bus sunku. Yra ir kitų potencialių partnerių, bet geresnio už natūraliai ir geopolitiškai nulemtą sąjungą vargu ar rasi. Suprantama, jei tokia sąjunga nereikalauja labai didelių aukų. Tad klausimas iš esmės yra toks: ką praranda Lietuva, suteikdama teisę vietos lenkams įrašyti pasuose savo pavardes ir vardus lenkiškai?
Tūlas lietuvis pasakytų: „O kas, jei visi pradės reikalauti tokių išskirtinių teisių. Taip ir lietuvybė išnyks." Tarptautinė patirtis byloja, kad taip nenutiko jokiai valstybei, kurioje mažumoms suteikta galimybė rašyti vardus ir pavardes naudojant savo abėcėlės raides. Tam tereikia vienos sąlygos - kad sutaptų rašmenų pagrindas. Beje, galimybė rašyti ne lietuviškais, bet lotyniškais rašmenimis numatyta Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnyje. Jis skelbia, kad „administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietos) kalba." Tiesa, to nenumato kitas - Valstybinės kalbos įstatymas. Tad Lietuvos įstatymų leidėjams dar reikės pasukti galvas, kaip išsisukti iš šios keblios padėties, jei, žinoma, politikams nepritrūks politinės valios.
Be to, Lietuva yra pasirašiusi atitinkamus tarptautinius dokumentus, kuriuose rekomenduojama šį klausimą spręsti tautinių mažumų naudai.
Formuluoti klausimą galima ir kitaip. Ką laimės lenkai, jei jiems bus suteikta tokia galimybė? Ko gero, tiek pat, kiek ir Lietuva. Nors J.Kalinowskis tikina, kad visi lenkų politikai tik ir laukia, kad Lietuvos Seimas priimtų tokį įstatymą, iš tikrųjų taip nėra. Tai nėra Lenkijos principinė pozicija, nes klausimas aktualus tik Lietuvos lenkams, dauguma jų apie šią „problemą" susimąsto tik artėjant rinkimams. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai juk irgi reikia už ką nors kovoti.
Tiesa, Varšuvos politikai irgi dar neparengė įstatymo, kuris užtikrintų Lenkijos lietuvių teisę rašyti pasuose vardus ir pavardes lietuviškai. Tačiau nepamirškime, kad lenkų kalba istoriškai nėra svetima Lietuvai. Ko gero, vertas dėmesio ir tas faktas, kad 10 tūkst. Lenkijos lietuvių yra nepalyginti mažiau nei 240 tūkst. Lietuvos lenkų.
Naujausi komentarai