Prancūzijos Normandijos paplūdimiuose, kur lygiai prieš 80 metų kovėsi ir žuvo kariai, ketvirtadienį prasideda D dienos metinių minėjimai šių laikų karo Ukrainoje akivaizdoje.

1944 metų birželio 6-ąją įvykusio sąjungininkų – Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Kanados – ekspedicinių pajėgų išsilaipinimo Normandijoje metinės, praėjus 80 metų, vyksta vis mažėjant Antrojo pasaulinio karo veteranų, grįžtančių paminėti šios dienos į Prancūziją, skaičiui ir plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, priminusios apie gyvybių ir miestų griūčių Europoje realybę, fone.

Normandijos pakrantėje didžiausia visų laikų sausumos, jūrų ir oro pajėgų armada pralaužė Adolfo Hitlerio gynybą Vakarų Europoje ir padėjo jį privesti prie kapituliacijos po 11 mėnesių.

Minėjime šimtamečiai veteranai sugrįžta prie senų prisiminimų ir žuvusių bendražygių kapų Normandijoje, o vienoje ceremonijų dalyvausiantis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kartu su pasaulio lyderiais susitiks su JAV prezidentu Joe Bidenu (Džo Baidenu), kuris remia jo šalies kovą su Rusijos invazija.

Yra dalykų, dėl kurių verta kovoti

Prabėgus aštuoniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai sąjungininkų kariai išsilaipino penkiuose paplūdimiuose kodiniais pavadinimais – Jutos, Omahos, Goldo, Džuno ir Sordo, – prasidės sąjungininkų, dabar vėl stojusių išvien su Ukraina, atminimo diena.

Į minėjimą šeimininkė Prancūzija nepakvietė Antrojo pasaulinio karo sąjungininkės Rusijos, motyvuodama, kad ši vykdo „agresijos karą prieš Ukrainą, kuris pastarosiomis savaitėmis suintensyvėjo“.

Kol Ukrainoje abiejų pusių žuvusieji ir sužeistieji skaičiuojami šimtais tūkstančių, minėjimų, skirtų daugiau kaip 4,4 tūkst. sąjungininkų pajėgų karių, žuvusių per D dieną, ir dar dešimtims tūkstančių, įskaitant prancūzų civilius gyventojus, žuvusių vėlesniame mūšyje dėl Normandijos, fone kyla susirūpinimas, kad Antrojo pasaulinio karo pamokos pamirštamos.

„Yra dalykų, dėl kurių verta kovoti“, – sakė Omahos paplūdimyje besilankantis Antrojo pasaulinio karo veteranas Walteris Stittas (Volteris Stitas), kovojęs tankuose ir liepą švęsiantis 100-ąjį gimtadienį.

„Tačiau norėčiau, kad būtų kitas būdas tai padaryti, o ne mėginti žudyti vieni kitus“, – teigė jis.

„Kada nors pasimokysime, bet tada jau manęs nebus“, – sakė jis.

Niekada nepamiršti

Suvokdami neišvengiamybę, kad greitai ateis laikas, kai D dienos metinės vyks be Antrojo pasaulinio karo veteranų, šiemet Normandiją užplūdo didžiulės minios aistruolių, apsirengusių to meto uniformomis ir užkūrusių to meto transporto priemones, taip pat ir turistų.

„Tai toks istorinis įvykis, ir mes turime prisiminti visų, kurie mums suteikė laisvę, aukas“, – teigė Becky Kraubetz (Beki Kraubec), šiuo metu Floridoje gyvenanti britė, kurios senelis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo britų kariuomenėje ir pateko į nelaisvę Maltoje.

„Nuo visko, kas čia įvyko, šiurpsta oda. Įsivaizduokite, kaip tiesiog šokate į ledinį vandenį, – kalbėjo 54 metų moteris, žvelgdama į Lamanšo sąsiaurį ir graudindamasi. – Žmonių drąsa, kad jie galėjo tai patirti, yra tiesiog neįtikėtina.“

Ji buvo minioje, kuri tęsėsi kelis kilometrus palei labiausiai į vakarus nutolusį D dienos Jutos paplūdimį.

Ramioje vietoje, atokiau nuo oficialių ceremonijų, prancūzas Christophe'as Receveuras (Kristofas Reseveras) išskleidė JAV vėliavą, kurią nusipirko kelionės į Pensilvaniją metu, kad pagerbtų žuvusiuosius per D dieną.

Nuo visko, kas čia įvyko, šiurpsta oda

„Pamiršti juos – tai leisti jiems mirti iš naujo“, – teigė 57 metų vyras, kartu su dukra Julie (Džiuli) atsargiai lankstydamas vėliavą. Jis pridūrė, kad taip pat mintimis yra su tais, kurie dabar žūsta Ukrainoje kovodami su įsiveržusia Rusijos kariuomene.

„Visi šie kariai atvyko išlaisvinti nepažįstamos šalies dėl ideologijos – demokratijos, laisvės, – kuri dabar patiria didelę įtampą“, – sakė jis.

Mugę primenančią atmosferą kuria Antrojo pasaulinio karo laikų džipai ir sunkvežimiai ir aktoriai, atkūrinėjantys karo įvykius ant smėlio, kur krito D dienos kariai.

Tarp minių, šį birželį atkeliavusių į Normandiją, yra ir moterų, kurios buvo tarp milijonų, kūrusių bombonešius, tankus ir kitus ginklus bei atlikusių kitus itin svarbius vaidmenis Antrajame pasauliniame kare.

„Tai darėme ne dėl apdovanojimų ir garbės. Tai darėme, kad išgelbėtume savo šalį. Ir galiausiai padėjome išgelbėti pasaulį“, – teigė 98 metų Anna Mae Krier (Ana Mei Kryr), dirbusi kniedytoja kuriant bombonešius B-17 ir B-29.