Ukrainos "oranžinėje" koalicijoje ilgai tvyrojusi įtampa pasiekė apogėjų - pirmosiomis rugsėjo dienomis proprezidentinė partija "Mūsų Ukraina-Liaudies savigyna" nusprendė pasitraukti iš koalicijos su premjerės Julijos Tymošenko bloku. Dabar politinė padėtis šalyje ypač įtempta - prezidentas gali paleisti parlamentą ir paskelbti pirmalaikius rinkimus. Analizuojant "oranžinės" koalicijos griūties priežastis pabrėžtina, kad nemažą įtaką "oranžinių" konfliktui įsiplieksti turėjo ir krizė Pietų Kaukaze.

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Žinia, "Mūsų Ukraina-Liaudies savigyna" iš "oranžinių" koalicijos nusprendė pasitraukti, kai koalicijos partneriai - J.Tymošenko blokas - nubalsavo už įstatymo projektus, kuriais palengvinamas prezidento apkaltos procesas ir numatoma atimti iš prezidento teisę vetuoti ministro pirmininko kandidatūrą. Proprezidentinei partijai nepatiko ir tai, kad jų kolegos nusprendė neparemti rezoliucijos, smerkiančios Rusijos sprendimą pripažinti separatistinių Gruzijos regionų Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.

Būtent atsiradusi antra nesutarimų priežastis kelia daugybę įvairiausių minčių. Dar rugpjūčio mėnesį kilo didelis konfliktas tarp Ukrainos prezidento sekretoriato ir premjerės. Sekretoriatas apkaltino ministrę pirmininkę, kad ji neišreiškia savo nuomonės Rusijos ir Gruzijos konflikto atžvilgiu, nes esą yra sudariusi slaptą susitarimą su Maskva. Esą mainais už nesikišimą į konfliktą ji užsitikrins Kremliaus paramą per 2010 m. vyksiančius šalies vadovo rinkimus. Premjerė tokius kaltinimus atmetė argumentuodama tuo, kad užsienio politika - prezidento prerogatyva. Kitą kartą ji jau motyvavo, kad Ukrainai naudingiau būtų išlikti neutraliai.

Įdomiai atrodo J.Tymošenko bloko sprendimas nepalaikyti minėtos rezoliucijos jau vien todėl, kad Ukrainai, kaip ir Gruzijai, ateityje gali kilti panašių bėdų dėl Krymo autonominės respublikos. Žinia, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas neseniai paskelbė penkis užsienio politikos principus. Ketvirtasis principas yra apie Rusijos piliečių gyvybės ir orumo gynimą užsienyje. Maskvai panorėjus, surasti motyvų pritaikyti šį principą Krymo atveju būtų tikrai nesunku.

Be jau įvardytų dviejų koaliciją skaldančių pagrindinių nesutarimų, reikėtų nepamiršti ir dar vieno probleminio aspekto - artėjančių šalies vadovo rinkimų. Nors jie numatyti tik 2010 m., Ukrainos politikai jau dabar jiems intensyviai ruošiasi. Tiek dabartinis prezidentas, tiek premjerė neslepia ambicijų 2010-aisiais stoti prie valstybės vairo.

Todėl nieko keista, kad gražiai pasirodyti prieš rinkėjus tiek J.Tymošenko, tiek V.Juščenka nori jau dabar. Abu politikai kovoja dėl tos pačios elektorato dalies. Atrodo, kad J.Tymošenko tikisi gauti ir dalį prorusiškos Regionų partijos lyderio Viktoro Janukovyčiaus šalininkų balsų, todėl savo veiksmais siekia įtikti šiai rinkėjų daliai. Politikė siunčia aiškų signalą prorusiškai Ukrainos elektorato daliai, kad bendraudama su Maskva gali būti lankstesnė nei V.Juščenka.

Ukrainos prezidentas ruošdamasis rinkimams taip pat nesnaudžia. Pirmadienį nepriklausomi Ukrainos ekspertai, Situacijų modeliavimo agentūros atstovai paskelbė, jog prezidento sekretoriato kaltinimai J.Tymošenko yra apgalvotas viešųjų ryšių triukas. Esą taip bandoma gerinti šalies vadovo įvaizdį. Žinia, išorės priešų paieška yra dažnai politikų naudojamas būdas elektorato pasitikėjimui išsaugoti ir aukštus reitingus išlaikyti arba juos pakelti.

Pastaruoju metu prezidentui aktualiausia juos kelti - dabar jie ypač maži. Apklausų duomenimis, jei prezidento rinkimai vyktų šiemet, V.Juščenką per juos palaikytų tik 4,7 proc. respondentų. O jo pagrindinius varžovus V.Janukovyčių ir J.Tymošenko paremtų daug didesnė rinkėjų dalis - atitinkamai 28 ir 23 proc.

Ukrainos prezidento rinkimai artėja ir šalies politikai jau pradėjo jiems ruoštis. Todėl nebus nieko keista, jei kovojant dėl šalies vadovo kėdės ateityje bus naudojamos ir kitokios makiaveliškos priemonės pagrindiniam tikslui pasiekti.