Bendras vardiklis
Antisemitizmo ištakos Prancūzijoje siekia viduramžius, tačiau dabar jis plinta naujais nerimą keliančiais būdais, savo neseniai išleistoje knygoje atskleidė N. Bussigny.
Knygoje „Naujieji antisemitai“ (pranc. „Les Nouveaux Antisémites“) žvelgiama į daugeliui Prancūzijos kraštutinių kairiųjų pažiūrų organizacijų būdingą aršią neapykantą žydams. Pasinaudodama netikra tapatybe, 30-metė N. Bussigny pati infiltravosi į kelias tokias organizacijas ir ilgo slapto tyrimo metu atliko vidinius stebėjimus. Nors šios grupės dažnai nesutaria įvairiais klausimais, tačiau antisemitizmas ir antisionizmas tapo bendru jų vardikliu.
„Savo akimis mačiau, kaip glaudžiai islamistus, kraštutinių kairiųjų vadinamuosius progresyvius kovotojus ir feministus, LGBT ir aplinkosaugos aktyvistus sieja bendra neapykanta žydams ir Izraeliui“, – neseniai interviu interneto laikraščiui „The Times of Israel“ sakė N. Bussigny.
„Tai ironiška, nes istoriškai kraštutiniai kairieji buvo susiskaldę. Daugelis radikalių grupių niekada nesutarė, nors svajojo apie savo kovų suartėjimą. Iki 2023 m. spalio 7 d. buvau įsitikinusi, kad juos gali suvienyti bendra neapykanta policijai ir tam, ką ji jiems simbolizuoja. Dabar supratau, kaip jų neapykanta žydams, tiksliau, sionistams, jų terminologija, yra veiksmingesnė ir sujungia juos bendram tikslui“, – pasakojo ji.
Per „Hamas“ invaziją 2023 m. spalio 7 d. Pietų Izraelyje tūkstančiai plėšikaujančių teroristų nužudė apie 1 200 žmonių, 251 asmuo buvo pagrobtas kaip Gazos Ruožo įkaitas. Šios žudynės pradėjo dvejus metus trunkantį karą prieš „Hamas“ Gazos Ruože ir pasaulinio antisemitizmo protrūkį.
Knygos „Naujieji antisemitai“ paantraštę būtų galima versti kaip „Tyrimas, kurį atlieka infiltratorius kraštutinių kairiųjų gretose“. Knyga prasideda dedikacija Holokaustą išgyvenusiai Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo narei Régine Skorka-Jacubert.
„Rašydama knygą, buvau pakviesta į Paryžiaus Šoa memorialą, – pasakojo N. Bussigny. – Dalyvaujantiems edukacinėje programoje yra terminalas, kuris nuskaito jūsų veidą ir priskiria jums į nacių koncentracijos stovyklą deportuotą asmenį. Tada jūsų prašoma įsipareigoti padėti išsaugoti to žmogaus atminimą ir išlaikyti jo istoriją gyvą. Pasakiau sau, kad savo knygą skirsiu R. Skorka-Jacubert.“
Atsargumas ir vaidyba
Knygos įžangoje N. Bussigny aprašo savo inkognito būdu atliktą tyrimą, dėl kurio ji rizikavo ir asmeniniu saugumu.
„Ištisus metus visiškai diskretiškai dalyvavau demonstracijose, susitikimuose, diskusijose internete, – rašo ji. – Tyrinėjau universitetų miestelius. Plojau šalia isteriškų minių, šlovinančių terorizmą. Dalyvavau feministiniuose protestuose ir savivaldybių įstaigose bendravau su organizacijos „Samidoun“, kuri daugelyje šalių uždrausta dėl glaudžių, įrodytų ryšių su terorizmu, nariais. Demonstracijų, kurios neva gindavo moterų ir LGBT asmenų teises, metu skandavau šūkius prieš „genocidą“ ir už „Palestinos pasipriešinimą“ – akivaizdžiai ginkluotą „pasipriešinimą“, neužsimenant apie homoseksualų kankinimus ar žudymus šariato teise vadovaujantis „Hamas“ valdomame Gazos Ruože.“
N. Bussigny susidūrė su prisitaikymo sunkumais. Stebint aplinką jai teko sparčiai mokytis. „Iš pradžių per greitai judėjau, – atviravo ji. – Dalyvaudama demonstracijose dariau klaidų. Pavyzdžiui, sakydavau „Izraelis“, o taip kovotojai niekada nesako, nebent norėdami įžeisti. Paprastai jie sako „sionistų subjektas“ arba, jei rašo, vadina tai Israhell (darinys iš žodžių „Izraelis“ ir „pragaras“). Jie taip pat niekada nesako IDF (Izraelio armija – red. past.), greičiau – genocidinė armija. Buvo terminų, kuriuos turėjau išmokti, kad vartočiau „teisingą“ žodyną.“
N. Bussigny taip pat prireikė geriausių vaidybos įgūdžių. „Iš pradžių kai kurie žmonės į mane žiūrėjo su nepasitikėjimu, – pasakojo ji. – Būdama tarp jų, turėjau labai susikoncentruoti į tai, kaip kalbu ir elgiuosi. Jie stebi, ar skanduojate, ar esate patenkinti būdami ten, ar filmuojate. Jie yra įtarūs. Stengiausi atrodyti linksma ir susijaudinusi, kad galėčiau kartu su visais apdainuoti „Hamas“ ir 2023 m. spalio 7-osios operaciją „Al-Aqsa potvynis“. Atlikdama šį vaidmenį buvau tokia atsargi, kad man tai pradėjo atrodyti kone šizofreniška.“
Knygoje N. Bussigny parodo, kaip radikalios antiizraelietiškos grupuotės, įskaitant „Urgence Palestine“, „Palestiin Vaincra“ ir „Samidoun“, Prancūzijoje gauna politinę paramą, kartais valstybės finansavimą ir prieigą prie savivaldybių patalpų, kuriose rengia jaunimą radikalizuoti siekiančius susitikimus ir seminarus.
Radikalios antiizraelietiškos grupuotės Prancūzijoje gauna prieigą prie savivaldybių patalpų, kuriose rengia jaunimą radikalizuoti siekiančius susitikimus.
Knygos „Naujieji antisemitai“ patikimumą dar labiau sustiprina, kad jos autorė ne tik nėra žydė, bet pusiau arabė musulmonė: jos motina yra iš Maroko, o tėvas – iš Prancūzijos. Tai didina atvirą priešiškumą, su kuriuo dabar susiduria N. Bussigny. Jai pasirodant viešuose renginiuose reikalinga netgi speciali policijos apsauga.
„Nuo knygos pasirodymo [rugsėjo pabaigoje] tapau grasinimų mirtimi, siaubingų įžeidimų ir didžiulės neapykantos taikiniu, ypač socialiniuose tinkluose, – sakė ji. – Iš dalies šis priešiškumas kyla dėl to, kad esu prancūzų kilmės marokietė, o kai kurie žmonės mane laiko palestiniečių išdavike ir sionistų bendrininke. Mane puolantys asmenys smerkia mane kaip bendrininkavusią „genocido“ veikloje, o kai kurie taip pat nepagrįstai kaltina, kad gaunu pinigų iš Izraelio.“
Sulaukė boikoto
Piktavališkumas tuo nesibaigia. Kaip pasakoja N. Bussigny, daug Prancūzijos knygynų boikotavo jos knygą. Kai kurie iš jų netgi pasakė knygos „Naujieji antisemitai“ ieškojusiems klientams, kad paprasčiausiai nenori užsakyti tokio tipo knygos.
Nepaisant šio priešiškumo, didelei N. Bussigny paguodai, knyga sulaukė didelio žiniasklaidos pripažinimo: ji atsidūrė Prancūzijos bestselerių sąrašuose ir 2025 m. gavo „Prix Edgar Faure“ apdovanojimą už geriausią metų politinę knygą.
„Nepaisant viso negatyvumo, sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų, – dalijosi Prancūzijos leidiniams „Le Point“, „Marianne“ ir „Franc-Tireur“ reguliariai rašanti N. Bussigny. – Atsižvelgiant į tai, kaip gerai knyga parduodama, akivaizdu, kad ją skaito daug ne žydų kilmės žmonių, o tai svarbu. Sulaukiau daug palaikymo.“
Nenuostabu, kad dalis šios paramos atėjo ir iš Prancūzijos žydų bendruomenės, kuri yra antra pagal dydį už Izraelio ribų. N. Bussigny neseniai kalbėjo Paryžiuje vykusiame renginyje, kurį surengė Prancūzijos žydų institucijoms atstovaujanti organizacija (CRIF). Renginyje taip pat dalyvavo ir Izraelio ambasadorius Prancūzijoje Joshua Zarka.
„Mane labai sujaudino Prancūzijos žydų reakcija, – neslepia žurnalistė. – Sulaukiau labai daug dėkingumo. Daug kas sako, kad mano knyga padėjo jiems suprasti, kas slypi už daugybės dabartinio antisemitizmo formų.“
„Jie džiaugiasi, kad nesu žydė, – stebisi N. Bussigny. – Iš pradžių to nesupratau. Man buvo šiek tiek gėda, kad buvau pakviesta kalbėti apie antisemitizmą, nes nesu žydė ir nepatiriu antisemitizmo. Paklausdavau jų, ar ne geriau suteikti žodį tam, kurį tai tiesiogiai paveikė, o jie man atsakydavo: ne, priešingai.“
Rizikingi rinkimai
Rašydama savo knygą N. Bussigny apklausė daugiau nei 100 žmonių – žydų ir ne žydų kilmės – nuo užkietėjusių aktyvistų-kovotojų iki universitetų studentų, profesorių ir išrinktų pareigūnų. Ji taip pat lankėsi Briuselio laisvajame universitete ir Kolumbijos universitete Niujorke.
Tai ketvirtoji jos knyga, išleista po prieš dvejus metus spalio 7-ąją išleistos knygos „Naujieji inkvizitoriai“ (pranc. „Les Nouveaux Inquisiteurs“), kurioje autorė taip pat slapta tyrinėjo vadinamąjį pabudusiųjų, arba woke, judėjimą.
„Prieš pradėdama rašyti „Naujuosius antisemitus“ nepažinojau daug žydų“, – prisipažino N. Bussigny. Ji tikisi artimiausiais mėnesiais pirmą kartą apsilankyti Izraelyje, renginyje, kuris bus skirtas jos knygai pristatyti.
„Manau, jei ne mano tėvai, būčiau tapusi antisemite. Užaugau Paryžiaus priemiestyje, kur nesutikau jokių žydų ir net nesupratau, kas yra antisemitizmas. Kai buvau paauglė, norėjau nueiti į Dieudonné [antisemito prancūzų komiko] pasirodymą. Tačiau mano tėvai pasakė: „Ne, tai jau peržengta riba.“ Jie mane perspėjo ir paaiškino, kas yra antisemitizmas“, – pasakojo N. Bussigny.
Knygoje cituodama daug asmenų vardais dėl jų kraštutinio antisemitizmo, antisionizmo ir ryšių su piktavališkomis grupuotėmis, žurnalistė visą skyrių skiria vienam konkrečiam asmeniui – palestinietei Rimai Hassan. Tai Sirijoje gimusi radikalios kairiosios partijos „Nenugalėtoji Prancūzija“ (pranc. „La France Insoumise“) vyresnioji narė.
„R. Hassan turi potencialo tapti Prancūzijos [Zohranu] Mamdani, – turėdama omenyje antiizraelietiškai nusiteikusį pirmąjį musulmoną Niujorko merą teigė N. Bussigny. – Jai pavyko radikalizuoti didelę partijos „Nenugalėtoji Prancūzija“ dalį. Kadangi R. Hassan yra labiausiai sekama politinė figūra Prancūzijoje socialiniuose tinkluose kartu su Jordanu Bardella [vienu iš kraštutinės dešinės partijos „Nacionalinis sambūris“ (pranc. „Rassemblement National“) lyderiu], ji turi milžinišką įtaką. R. Hassan yra apsėsta neapykantos žydams ir yra pavojingiausia politikė, susijusi su antisemitizmu ir islamizmu. Šiandien „Nenugalėtoji Prancūzija“ partijoje ją akivaizdžiai išskiria Jeanas-Lucas Mélanchonas [partijos lyderis], kuris supranta, kad jos itin radikalus diskursas patrauklus jaunajai kartai.“
Tai gali paveikti rinkimus, baiminasi N. Bussigny: „Man nerimą kelia tai, kas vyksta su Z karta, tais, kurie gimė po 1995 m. Daugelis jų kitais metais pirmą kartą balsuos savivaldos rinkimuose, o vėliau, 2027 m., – prezidento rinkimuose. Prancūzijoje galime turėti keletą mamdanių. Jis ne veltui vadinamas tiktoko meru. Jis buvo išrinktas daugiausia Z kartos rinkėjų dėka, o savo antisionizmą panaudojo kaip savo kampanijos variklį. Ką tai reiškia artėjantiems rinkimams?“
Žiniasklaidos interviu ir konferencijose N. Bussigny atvirai smerkia antisemitizmą ir jo keliamą pavojų Prancūzijos visuomenei. Ji susitiko su Vyriausybės ministrais ir parlamento nariais aptarti savo tyrimo ir jo rezultatų. Spalio pabaigoje N. Bussigny išsamiai liudijo Nacionalinės Asamblėjos tyrimų komisijai dėl islamistų judėjimų Prancūzijoje, remiančių terorizmą ir propaguojančių islamistinę ideologiją, ir jų strategijos užmegzti santykius su nacionalinės reikšmės ir vietos politikais.
Atsisakydama galimybės kalbėti už uždarų durų, ji papasakojo komisijai apie nerimą keliančius įvykius ir asmenis, kurių vardus ir veiksmus ji įvardijo kaip keliančius grėsmę Prancūzijos ateičiai dėl jų antidemokratinės darbotvarkės. Knygų autorė pabrėžė, kad savo darbe ji atskiria paramą Palestinos civiliams gyventojams nuo paramos ginkluotoms grupuotėms ir terorizmo šlovinimo.
„Veikdama slaptai, atpažinau klasikinius antisemitinius stereotipus, kurie performuluojami tiesiog pakeičiant terminą „žydas“ terminu „sionistas“, – posėdyje sakė ji. – Ši retorika buvo akivaizdi mokymų, kuriuos organizavo „Urgence Palestine“ ir kuriuose dalyvavau, metu. Pranešėjai kalbėjo apie tariamą sionistų sąmokslą Prancūzijoje, kuriame sionistai kontroliuoja žiniasklaidą ir yra infiltravęsi į Vyriausybę. Šie kaltinimai tėra ištikimas tradicinių antisemitinių tropų, jau istoriškai pastebėtų tarp kraštutinių dešiniųjų, perdirbinys.“
Kol dar ne viskas prarasta
N. Bussigny neseniai prisijungė prie grupės žinomų Prancūzijos žydų kilmės ir kitų asmenų, pasirašiusių viešą laišką, kuriame smerkiamas siautėjantis antisemitizmas. Prancūzijos Vyriausybė raginama 2026-uosius skirti kovai su prieš žydus nukreipta neapykanta ir rasizmu, paverčiant tai svarbia nacionaline problema ir įsteigiant specialią teisminę instituciją antisemitizmo persekiojimui.
Baigdama savo knygą N. Bussigny rašė: „Šią knygą užbaigiu tiesiog pasakydama, kad dabar, perskaitę tai, ką parašiau, nebegalite sakyti, kad nežinojote.“
Paklausus, ar nuo knygos baigimo praėjusį pavasarį jos požiūris į situaciją kaip nors pasikeitė, N. Bussigny nedvejojo: „Ne. Net jei ir turiu šiek tiek vilties, ji yra labai maža, palyginti su mane apėmusia neviltimi. Man širdyje sunku. Labai labai bijau dėl Prancūzijos. Manau, kad ilgainiui tai gali būti prarasta kova, bet aš esu tarp tų, kurie kovos iki pabaigos.“
Naujausi komentarai