Praėjusį sekmadienį amžinybėn iškeliavęs žinomas sovietų disidentas ir rašytojas Aleksandras Solženicynas abejingų nepaliko. Tiesą gūdžiais sovietmečio metais apie sovietų lagerių baisumus pranešęs žmogus Vakaruose ir tuometėse socialistinėse respublikose užsitarnavo didžiulę pagarbą. Vis dėlto dėl teisybės reikia pripažinti, kad buvusio disidento darbai per pastaruosius keliolika metų, kai jis grįžo į gimtąją Rusiją, kelia prieštaringų minčių.

Neigti disidento nuopelnus laisvam žodžiui būtų netikslinga. Gerai žinomų knygų, tokių kaip "Gulago archipelagas", "Vėžininkų korpusas", "Pirmasis ratas", autorius iki šiol laikomas savotišku kovos su totalitarizmu simboliu. Nobelio literatūros premijos laureatas į istoriją įėjo kaip kovotojas už tai, kad nešvarūs sovietų darbeliai būtų žinomi pasauliui. Vis dėlto nereikia pamiršti ir to, kad dėl jo politinių pažiūrų ir savotiškos valstybės vizijos ne vienas Vakarų demokratas iki šiol kraipo galvą.
"Monarchizmo ir nacionalizmo šalininkas ir totalitarizmo priešas" – taip kai kurie apžvalgininkai apibūdina A.Solženicyno įsitikinimus. Lageriuose ne vienus metus praleidęs ir ilgai kovojęs su sovietine sistema rašytojas gyvenimo saulėlydyje ėmė remti vienvaldžiu šalies šeimininku tapusį buvusį KGB karininką Vladimirą Putiną.
Dėl monarchistinių pažiūrų ir "stiprios rankos" politikos rėmimo A.Solženicynas ne kartą buvo lygintas su Aleksandru Duginu – dabartiniu Kremliaus ideologu, Rusijos naujosios geopolitikos formuotoju. Abu vyrai panašiai suvokė tėvynės ateitį – Rusija esą turi stiprinti galią, pasauliui nešti savo kultūrą, būti "trečiąja Roma". Gal todėl nei A.Solženicynas, nei A.Duginas nesutarė su pirmu demokratiškai išrinktu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu.

1994-aisiais į Rusiją grįžęs disidentas gausiai kritikavo tuomečio šalies prezidento B.Jelcino vykdomą politiką. Jis net atsisakė Šv. Andrejaus ordino, kurio 1998-aisiais tuometis prezidentas jį apdovanojo. A.Solženicynas pabrėžė, kad esą šalyje ne ta padėtis.
Tačiau buvusio disidento požiūris į naująjį Kremliaus šeimininką V.Putiną buvo nepalyginamai geresnis. Nei savotiška demokratijos samprata, nei buvusio KGB karininko praeitis, nei sunaikinta nepriklausoma žiniasklaida netrukdė A.Solženicynui žavėtis naujuoju Rusijos vadovu ir jį remti.
Yra manančių, kad būtent todėl V.Putinas pernai vėl prisiminė buvusį disidentą ir jam skyrė garbingiausią Rusijos valstybės apdovanojimą. Šįkart įvertinimo A.Solženicynas neatsisakė – nors pats atvykti atsiimti jo negalėjo, tai padarė žmona.
Kadenciją baigęs Rusijos prezidentas antradienį atėjo pagerbti Rusijos mokslų akademijoje pašarvoto rašytojo. Vis dėlto į televizijos kameras V.Putino ištarti žodžiai apie A.Solženicyną privertė suabejoti jo nuoširdumu.
"Savo darbais ir visu gyvenimu jis įskiepijo kovą su tironija ir visomis jos formomis", – apie žinomą disidentą sakė buvęs Rusijos vadovas. Anksčiau V.Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą yra pavadinęs didžiausia XX a. geopolitine katastrofa. Keistoka, kai per disidento laidotuves ilgametis KGB agentas iširusią "pavyzdinę" valstybę ėmė vadinti tironiška.
Kad ir kaip ten būtų, sunku būtų nesutikti su Rusijos žmogaus teisių įgaliotinio Vladimiro Lukino pareiškimu, esą žinomo disidento mirtis simboliškai reiškia XX a. totalitarizmo ir dar vienos Rusijos epochos pabaigą.
Kita vertus, taip ir lieka neaišku, kokioje epochoje dabar gyvena Rusija – agresyvi Kremliaus užsienio politika, energijos išteklių naudojimas politiniais tikslais ir nacionalizmo stiprėjimas šalies viduje bent kol kas nei patiems rusams, nei kaimynams nieko gera nežada.