Pasipiktinę aktyvistai
Šaltojo karo pabaigoje palei ilgą žlugusio bloko sieną užkastos minos buvo kruopščiai iškastos. Prieš jas kovojantys aktyvistai anuomet ragino pasaulio lyderius parengti pasaulinę sutartį, kuri uždraustų šį be atrankos civilius gyventojus žudantį mirtiną ginklą.
Šešios su Rusija besiribojančios šalys (Lenkija, trys Baltijos valstybės, Suomija ir Ukraina) nusprendė pasitraukti iš 1999 m. įsigaliojusios Minų uždraudimo sutarties, žinomos kaip Otavos konvencija. Taip tikimasi sustiprinti savo gynybą nuo galimos Rusijos atakos. Tačiau tai nereiškia, kad šios šalys iš karto pradės naudoti minas, be to, oficialus pasitraukimas iš konvencijos, apie jį įspėjus Jungtines Tautas (JT), užtrunka pusmetį.
Vis dėlto pastaruoju metu augantis šalių, atmetančių šį vieną iš po Šaltojo karo sukurtos tvarkos ramsčių, klubas papiktino kovotojus prieš minas.
„Esame įniršę ant šių šalių“, – „The New York Times“ sakė Tarptautinės kampanijos už sausumos minų uždraudimą direktorė Tamara Gabelnick. 1997 m. ši organizacija laimėjo Nobelio taikos premiją už savo darbą šalinant priešpėstinius ginklus ir indėlį kovojant už Minų uždraudimo sutartį.
„Jie puikiai žino, kad tai niekaip nepadės jiems kovoti su Rusija“, – teigė T. Gabelnick, atmesdama pasitraukimą iš pasaulinio susitarimo kaip pareigūnų, neva bandančių vaizduoti save kaip nacionalinio saugumo gynėjus, politinius žaidimus.
Dalis iš Otavos konvencijos pasitraukti nusprendusių šalių aukšto rango karinių pareigūnų anksčiau yra sakę, kad priešpėstinių minų atgaivinimas mažai naudingas karinei veiklai. Šie ginklai daugiausia žudo civilius gyventojus ir suteikia ribotą apsaugą nuo šiuolaikinių mechanizuotų kariuomenių.
„Karas Ukrainoje viską pakeitė“, – teigė kairiųjų pažiūrų Suomijos parlamento narė Veronika Honkasalo. Ji priešinasi šalies pasitraukimui iš sutarties, nors šiam žingsniui neseniai vykusiame balsavime pritarė didžioji dauguma jos kolegų įstatymų leidėjų. V. Honkasalo pridūrė, kad dėl Rusijos invazijos į Ukrainą suomiai išsigando, nes turi 1 300 km sieną ir ilgą karų su Rusija istoriją.
Iš Europos šalių, turinčių sausumos sieną su Rusija, kol kas tik Norvegija bent jau viešai plačiai nekalba apie pasitraukimą iš sutarties.
JT duomenimis, pagal šią sutartį buvo sunaikinta daugiau nei 55 mln. priešpėstinių minų. Šie ginklai buvo intensyviai naudojami Šaltojo karo metu konfliktuose Afganistane, Angoloje, Kambodžoje, Mianmare ir daugybėje kitų šalių, tačiau žmonės ir toliau žuvo net ir pasibaigus kovoms.
80 proc. priešpėstinių minų aukų yra civiliai, daugelis jų – vaikai, teigia Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, kuris apskaičiavo, kad per pastaruosius du dešimtmečius kasmet žūstančių ar suluošinamų žmonių skaičius sumažėjo nuo daugiau nei 20 tūkst. iki maždaug 3 500.
„Tai siaubingas ginklas“, – pabrėžė V. Honkasalo.
Diana būtų labai nusivylusi, kad praėjus 28 metams po jos vizito Angoloje pasaulis žengia žingsnį atgal. Tačiau ji klaustų, kodėl tai vyksta.
Diana paklaustų
Visuomenės informuotumas apie minų keliamą pavojų Vakaruose smarkiai išaugo dešimtajame dešimtmetyje, iš dalies dėl velionės Velso princesės Dianos paramos aktyvistams. Pasak britų minų šalinimo eksperto Paulo Heslopo, kuris 1997 m. lydėjo ją Angoloje į minų lauką, Diana būtų labai nusivylusi, kad praėjus 28 metams po jos vizito pasaulis žengia žingsnį atgal.
Tačiau ji klaustų, kodėl tai vyksta, pabrėžė P. Heslopas, kuris taip pat yra ir vyriausiasis JT patarėjas minų naikinimo klausimais Kyjive. Otavos konvencija, pasak jo, funkcionuotų kaip ir iki šiol, jei Ukrainoje nevyktų karas.
Rusija, Jungtinės Valstijos, Kinija ir kelios kitos šalys niekada nepasirašė Otavos konvencijos, tačiau daugiau nei 160 kitų šalių tai padarė.
Dar viena kovotoja prieš priešpėstines minas ir dešimtojo dešimtmečio sutarčių derybų dalyvė Mary Wareham taip pat mano, kad pasitraukti iš konvencijos – žingsnis atgal. Aktyvistės teigimu, tai sukuria siaubingą precedentą tarptautinės teisės, reglamentuojančios cheminius, biologinius ir branduolinius ginklus ir patį karo vykdymą, stabilumui.
„Kai idėja pradedama įgyvendinti, ji įgauna pagreitį, – neabejoja „Human Rights Watch“ krizių, konfliktų ir ginklų skyriaus direktoriaus pavaduotoja M. Wareham. – Kur tai sustos?“
Svarbus vaidmuo
„The New York Times“ pažymi, kad šalia Rusijos esančių šalių spaudimas pasitraukti iš sutarties prasidėjo praėjusiais metais po tuomečio Lietuvos gynybos ministro Lauryno Kasčiūno vizito Ukrainoje.
Ukrainos karininkams papasakojus, kad priešpėstinių minų draudimas apsunkina Rusijos karių sulaikymą, jis paragino Baltijos šalis peržiūrėti jų naudojimą.
„Suprantu susirūpinimą dėl priešpėstinių minų – jos sukėlė milžiniškų kančių daugelyje vietų“, – sakė L. Kasčiūnas interviu.
Tačiau, pasak L. Kasčiūno, teiginiai, kad jos mažai naudingos karinei veiklai, neteisingi. „Jos tiesiogiai nesustabdo mechanizuotosios divizijos, tačiau priverčia priešą prisiimti didelę riziką arba skirti laiko ir išteklių valymo operacijoms“, – teigė jis.
Kovą trijų Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos ministrai pareiškė, kad jų šalys turi pasitraukti iš minų draudimo susitarimo, nes karinės grėsmės NATO valstybėms narėms, besiribojančioms su Rusija ir Baltarusija, gerokai išaugo. Balandį Suomija pareiškė, kad taip pat nori pasitraukti.
Ukraina, kuri oficialiai prie sutarties prisijungė 2006 m., iš pradžių nematė svarių priežasčių atgaivinti priešpėstinių minų naudojimą. Tačiau po nesėkmingų 2023 m. kontratakų ir vis didėjančio Rusijos pėstininkų įsitraukimo vadovaujant puolimams, Kyjivas nusprendė, kad vis dėlto minos vaidina svarbų vaidmenį.
Ankstyvu smūgiu sutarčiai pernai tapo buvusio JAV prezidento Joe Bideno administracijos pritarimas amerikietiškų priešpėstinių minų tiekimui Ukrainai.
Birželį V. Zelenskis paskelbė pasirašęs dekretą, kuriuo Ukraina pasitraukia iš Otavos konvencijos, nes Rusija niekada nebuvo šios sutarties šalis ir priešpėstines minas naudoja itin ciniškai. Praėjusią savaitę už pasitraukimą balsavo ir Ukrainos įstatymų leidėjai.
Modernios minos
Lenkijos aukštieji parlamento rūmai – Senatas – praėjusią savaitę taip pat didele balsų dauguma pritarė teisės aktui dėl šalies pasitraukimo iš Minų uždraudimo sutarties. Pasitraukimas iš konvencijos leidžia šalims įsigyti, gaminti, kaupti, naudoti ir perduoti priešpėstines minas.
Kaip pranešė BNS naujienų agentūra, Lenkijos Senato gynybos komitetui pirmininkaujantis generolas Miroslawas Rozanskis nurodė, kad modernių priešpėstinių minų naudojimas nekels pavojaus civiliams. Jis atkreipė dėmesį, kad naujos kartos minos gali būti deaktyvuojamos nuotoliu, kai tik pavojus praeina. Visi dislokavimai bus kruopščiai dokumentuojami, patikino generolas.
Lenkija planuoja atnaujinti vietinę minų gamybą ir rengti mokymus kariuomenei apie prieštankines minas.
Kitaip nei kitos šalys, kurios paskelbė apie pasitraukimą iš sutarties ir sunaikino didžiąją dalį savo priešpėstinių minų atsargų, Ukraina vis dar turi dideles jų atsargas – daugiau nei 3 mln. Tai yra perpus mažesnis skaičius nei prieš prisijungiant prie Otavos konvencijos.
Ar bandydama pasitraukti iš sutarties Ukraina gali jas teisėtai naudoti, neaišku, nes konvencijos sąlygos draudžia kariaujančiai šaliai iš jos pasitraukti.
Naujausi komentarai