Japonijos premjeras Shinzo Abe žengė kiek neįprastą jam žingsnį. Jis pareiškė, kad "Kinija ir Japonija viena be kitos negali", nors ilgus metus Tokijas ir Pekinas nesutarė.

Negailėjo kritikos

Kas jau kas, o Japonijos ministras pirmininkas Sh.Abe, vos tapęs šalies vyriausybės vadovu, negailėjo kritikos didžiajai kaimynei Kinijai.

Liepos mėnesį Japonijos ministrų kabinetas sušvelnino šalies karinėms pajėgoms taikomus apribojimus. Remiantis naujuoju įstatymu, Japonijos kariai gali būti siunčiami padėti sąjungininkams, visų pirma JAV, bendro priešo atakos atveju – net jeigu Japonija nebūtų šios atakos taikinys. Kitaip sakant, Japonija beveik tapo NATO nare.

Tiesa, šis posūkis šalies gynybos politikoje, kurioje po Antrojo pasaulinio karo dominuoja pacifizmo idėja, visuomenės įvertintas prieštaringai. Kilo nemažai protestų.
Tad normalizuoti santykius su Kinija, galima drąsiai sakyti, – netikėtas Sh.Abe's, laikomo Japonijos politikos vanagu, sprendimas. O dar ir pareiškimas, kad Japonija negali be Kinijos, o Kinija – be Japonijos.

Maža to, Sh.Abe dar pareiškė, kad norėtų išspręsti ir kitą ginčą – šį kartą su Rusija. Japonija ir Rusija iki šiol nėra pasirašiusios Antrojo pasaulinio karo pabaigos sutarties, nes Japonija reiškia pretenzijas į kelias pietines Kurilų salyno salas, Japonijoje vadinamas šiaurinėmis teritorijomis, kurias Antrojo pasaulinio karo metais okupavo Sovietų Sąjungos pajėgos. Bet Japonijos premjeras sakė, kad akis į akį kalbėdamas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu sutarė šį klausimą išspręsti iki kitais metais vyksiančių Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-ųjų metinių.

Kai kurie analitikai mano, kad nuosaikesnis Japonijos tonas Rusijos atžvilgiu rodo, jog Tokijas suinteresuotas plėsti bendradarbiavimą su Maskva, taip atsveriant Kinijos dominavimą regione. Vis dėlto kiti pastebi, kad japonai pamažu suvokia Kinijos vaidmenį pasaulio politikoje ir ryšių su didžiąja kaimyne poreikį.

"Mums reikia vieniems kitų. Tam tikra prasme esame neatskiriami", – kalbėjo Sh.Abe, pasibaigus Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių viršūnių susitikimui Pekine. Pirmąsyk nuo tada, kai buvo paskirtas Japonijos vyriausybės vadovu, Sh.Abe susitiko su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu. Kinijos lyderiui tai taip pat buvo pirmas susitikimas su kaimyninės Japonijos aukščiausiuoju pareigūnu. Pagal protokolą priimančios šalies vadovas turėjo laukti svečio, tačiau šį kartą būtent Sh.Abe laukė, kol Xi Jinpingas jį pasitiks Didžiojoje liaudies salėje Pekino Tiananmenio aikštėje.

Xi Jinpingas, pamatęs kolegą, nesišypsojo, kiek sustingęs paspaudė Sh.Abe'i ranką, ir nieko Japonijos premjerui neištarė. Žinoma, Sh.Abe šio gesto pernelyg nedramatizavo. Jis sakė, kad tai – "pirmas žingsnis".

"Tai buvo pirmas žingsnis gerinant santykius ir sugrįžtant prie abiem pusėms naudingų ryšių, grindžiamų bendrais strateginiais interesais", – po pusvalandžio trukmės susitikimo sakė Sh.Abe.

Atidėjo salų klausimą

Tiesa, kyla klausimas, ar pirmas žingsnis nebus paskutinis? Japonijos ir Kinijos interesai pastaruoju metu ne sykį susikirto.

Į Senkaku salas, taip jos vadinamos Japonijoje, Pekinas ne sykį reiškė savo pretenzijas. Bet 2012 m. Japonijos vyriausybė jas įsigijo iš vieno privataus asmens. Tai sukėlė pasipiktinimą Kinijoje. Pekinas pareiškė, kad Japonija neturėjo teisės įsigyti salų, kurios iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Kinijai. Japonija atrėžė, kad tokios istorijos interpretacijos nepripažįsta.

Galiausiai įtampa kiek atslūgo. Japonijos ir Kinijos diplomatai, likus trims dienoms iki abiejų šalių lyderių susitikimo Pekine, oficialiai sutarė, kad Senkaku salų klausimas bent kol kas bus įšaldytas, kad šalys galėtų spręsti kitas problemas.

Taigi, abi šalys parodė, kad yra pasiruošusios spręsti kilusius nesutarimus ne priešiškomis kalbomis, o diplomatiniais būdais. Kinija – didžiausia pasaulio ekonomika, ir Japonija, esanti trečiojoje vietoje, norėtų daugiau dėmesio skirti ekonominiam bendradarbiavimui. Tiesioginės Japonijos investicijos Kinijoje per pirmuosius devynis šių metų mėnesius smuko daugiau kaip 40 proc. Tai kelia galvos skausmą Tokijui, mat Japonijos ekonomikos situacija šiuo metu ne ypač gera.

"Abiejų šalių lyderiai susitiko ir atvirai apsikeitė nuomonėmis, – sakė Japonijos vyriausiasis ministrų kabineto sekretorius Yoshihide Suga. – Manau, kad tai didelė pažanga naujai gerinant ekonominius ir įvairius kitus santykius tarp Japonijos ir Kinijos."

Sh.Abe ir Xi Jinpingas taip pat sutarė užkirsti kelią galimiems kariniams susirėmimams netoli salų. Abiejų šalių patruliniai laivai ir naikintuvai nuolat lydi vieni kitus netoli ginčijamų salelių Rytų Kinijos jūroje, kurias kontroliuoja Japonija ir į kurias taip pat pretenduoja Pekinas.

Istorijos pėdsakas

Jungtinių Valstijų Kolumbijos universiteto profesorius Gerry Curtisas sakė, kad Sh.Abe kiek šaltas sutikimas Pekine buvo "duoklė kinų visuomenei, kuri dar gerai prisimena brutalią japonų okupaciją karo metais".

"Xi turėjo rūpintis dėl to, kaip šis susitikimas buvo nušviečiamas Kinijoje, – komentavo ekspertas. – Jei būtų atrodę, kad jis sutinka savo geriausią draugą, tai turbūt nebūtų buvę taip gerai priimta."

Tiesa, Kinijos prezidentas pareiškė, kad "stabilūs dvišaliai santykiai su Japonija atitinka abiejų valstybių interesus, o jų pagerėjimas – visos tarptautinės bendrijos noras". Kita vertus, Xi Jinpingas taip pat priminė Sh.Abe'i, kad "istoriniai klausimai susiję su daugiau kaip 1,3 mlrd. kinų jausmais", ir paragino japonų premjerą "toliau eiti taikiu keliu ir priimti išmintingą karinio saugumo politiką".

Japonija Kiniją užpuolė 1931 m. Netrukus japonams pavyko užimti dideles Šiaurės Kinijos teritorijas. Nors Tautų Sąjunga Japonijos intervenciją pasmerkė, Japonija netrukus iš organizacijos išstojo.

Iš esmės beveik visa Kinijos teritorija buvo užkariauta iki 1941 m. Korėjos ir Kinijos teritorijose Japonijos okupacinės pajėgos elgėsi itin žiauriai. Skaičiuojama, kad gyvybės neteko milijonai žmonių.

Ir korėjiečiai, ir kinai buvo žeminami ir laikomi prastesniais už japonus žmonėmis, dalis jų buvo išnaudojami, tapo vergais. Japonija išnaudojo okupuotas teritorijas – buvo masiškai vartojami vietos ištekliai, daug kinų ir korėjiečių buvo mobilizuoti į Japonijos armiją arba priverstinai perkelti į kitas vietas kaip pigi darbo jėga. Apie 200 tūkst. moterų buvo įtrauktos į priverstinę prostituciją.

1937 m. gruodžio 13 d. užėmusios Kinijos miestą Nankiną (šiuo metu Nandzingą), Japonijos pajėgos surengė masines skerdynes, trukusias šešias savaites. Skaičiuojama, kad Japonijos kariuomenė tąkart nužudė tūkstančius kinų civilių ir kariškių, vykdė plataus masto plėšimus, buvo masiškai prievartautos moterys.

Po karo daugelis už žudynes atsakingų asmenų buvo teisiami.

Tiesa, tikrasis aukų skaičius nėra žinomas. Japonijos kariuomenė po karo sunaikino arba įslaptino visus su žudynėmis susijusius dokumentus. Vis dėlto manoma, kad per žudynes gyvybės neteko maždaug 200 tūkst. žmonių. Kinija skaičiuoja, kad aukų buvo 300 tūkst.

Šios žudynės – vienas opiausių klausimų šiandienos Kinijos ir Japonijos santykiuose. Nors oficialiai Tokijas pripažino Nankino žudynių faktą, japonų nacionalistai dažnai juo viešai abejoja, išprovokuodami didžiulį nepasitenkinimą ir Kinijoje, ir Korėjoje.

Didžioji politika

Kinijos ir Japonijos santykius temdo ne tik istorinės skriaudos, bet ir faktas, kad Tokijas – vienas artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkų Azijoje.

JAV, žinoma, nesidžiaugia Kinijos galios augimu regione ir pasaulyje bei bando ją balansuoti išnaudodamos sąjungininkes Azijoje, tačiau baiminamasi, kad galimas (kad ir netyčinis) karinis susidūrimas tarp Kinijos ir Japonijos karinių pajėgų,  į konfliktą įtrauktų ir Ameriką.

Viena vertus, JAV yra įsipareigojusios ginti Japoniją, kita vertus, konfrontuoti su Kinija, didžiausia užsienio prekybos partnere, Vašingtonas visai nenorėtų. Taigi, konflikto atveju JAV tektų rinktis – ginti japonus, ar rizikuoti santykiais su Kinija.

Japonijai, patiriančiai ekonominių sunkumų, bendradarbiavimas su Kinija taip pat veikiau naudingas nei žalingas. Juolab kad susiremti su Kinija mūšio lauke neturinčiai stiprių karinių pajėgų Japonijai būtų mažų mažiausiai savižudiška. O ir japonų visuomenė mieliau renkasi pacifistinę šalies politikos liniją, nei norėtų kariauti su kaimynine galia.
Tačiau po Sh.Abe's ir Xi Jinpingo susitikimo Kinijos valstybinė žiniasklaida netryško noru liaupsinti Japonijos užsienio politikos posūkio. Derybos buvo nušviestos gan santūriai.

Kur kas daugiau dėmesio Kinijos viešojoje erdvėje sulaukė V.Putino galantiškumas. Rusijos vadovas, Kinijos lyderiui šnekučiuojantis su JAV prezidentu Baracku Obama, Xi Jinpingo žmonai Peng Liyuan meiliai uždėjo šaliką.

Kinijos socialinėje žiniasklaidoje pasipylė komentarai, bet paskui cenzoriai ėmė trinti bet kokius šio įvykio paminėjimus. Bet Šanchajaus tarptautinių studijų instituto Rusijos ir centrinės Azijos studijų direktorius Li Xinas pastebėjo, kad V.Putinas tiesiog elgėsi kaip tikras rusas ir diplomatine prasme nepadarė nieko nederama.

"Rusijoje yra tradicija garbingam vyrui viešomis progomis rodyti pagarbą moterims, o tokioje šaltoje šalyje kaip Rusija labai normalu, kad džentelmenas turėtų padėti ponioms apsivilkti ir nusivilkti paltą. Bet kinams tai gali atrodyti neįprasta", – komentavo ekspertas.

Protestas prieš militarizavimą

Japonijos sostinėje vienas vyras nusprendė susidegindamas išreikšti protestą prieš šalies sprendimą išplėsti savo kariuomenės vaidmenį. Pasak Tokijo policijos, neatpažinto vyro kūnas rastas Hibijos parke, esančiame prie Imperatoriškųjų rūmų. Vyras atsisveikinimo laiške reiškė protestą prieš Tokijo pritarimą teisei vykdyti "kolektyvinę savigyną".
Per kitą incidentą šiais metais Tokijo verslo rajone Šindžuku vienas vyras pradėjo plūsti policiją ir padegė save ant šaligatvio pašiurpusių praeivių akivaizdoje. Pasak pareigūnų, šis vyras taip pat reiškė savo pasipiktinimą Japonijos militarizacija.