Įprasta JAV prezidento taktika tiek užsienio, tiek vidaus politikoje – nenuspėjami ėjimai, sumaištis, priešininkų lygiai kaip ir partnerių klaidinimas. Jis mėgsta sėti chaosą ir jame jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Pasirodo, ne visada.
Paradoksalu, bet D. Trumpo administracijai teko pripažinti nesėkmę nelegalios migracijos suvaldymo politikoje. Ne todėl, kad ji būtų neteisinga, nenaudinga ar nepopuliari. Atvirkščiai, iš principo ją palaiko labai didelė dalis amerikiečių visuomenės. Nesėkmę lėmė ne blogas tikslas, o tai, kad gero tikslo įgyvendinimas vykdytas, kaip liaudyje sakoma, „per užpakalį“.
Baltieji Rūmai jau vykdo „taktinį atsitraukimą“ gerai paruoštais keliais, bet to nepakanka ir reikia „pakaitalo“ – pozityvios temos, nukreipsiančios nepatenkintų amerikiečių dėmesį.
Kas lėmė D. Trumpo nesėkmę ir kokią kortą jis dabar trauks iš rankovės, pokalbyje su JAV politikos apžvalgininku Mindaugu Montvilu.
– Jau pačioje pastarosios ICE „kampanijos“ pradžioje matėme stebinančius sprendimus, kaip pavyzdžiui, panaikinti kvalifikacinius reikalavimus į ICE priimamiems naujiems pareigūnams. Kaip sako amerikiečiai: „kas gi galėjo nutikti ne taip“?
– Na, reikėjo daug žmonių ir jų reikėjo greitai, o kvalifikuoti ir patyrę darbuotojai, kaip sakoma, pakelėse nesivolioja. Nelegalios migracijos klausimas šiai administracijai buvo vienas iš kertinių ir jie norėjo spręsti tą klausimą metant visas turimas jėgas. Veikti greitai skatino ir tai, kad dauguma amerikiečių rėmė deportacijų politiką. Todėl kai kuriems šios administracijos nariams nelegali migracija tapo pagrindiniu politiniu statymu. Pavyzdžiui prezidento patarėjui saugumo klausimais Stephenui Milleriui.
Įvairiais skaičiavimais, JAV yra nuo keliolikos iki keliasdešimt milijonų nelegalių migrantų ir reikšminga visuomenės dalis pasisako už tai, kad deportuoti būtų visi iki vieno. Radosi daug žmonių, norinčių „veikti“, prisidėti prie šio darbo. Ne paslaptis, tokiais atvejais atsiranda ir žmonių, kurie nori gauti galią, ją pajusti. Dešiniajai Amerikai atrodė, kad visa tai bus labai lengva.
Dešiniajai Amerikai atrodė, kad visa tai bus labai lengva.
– Per abi Baracko Obamos kadencijas be jokių triukšmų deportuoti trys milijonai nelegalų. Kodėl nebuvo galima taip pat padaryti ir šį kartą?
– Tai netinkamas palyginimas. Dauguma tuo metu deportuotų nelegalų buvo sulaikyti vos peržengę sieną. Tai daug, daug lengviau. Dabar sienos pažeidimų skaičius labai sumažėjęs, o ICE nusitaikė į šalyje jau gyvenančius nelegalus, nemaža dalis kurių JAV yra jau daug metų. Juos pažįsta vietos bendruomenėse ir daugelis jų yra tiesiog padorūs, sunkiai dirbantys žmonės. Užduotis daug sudėtingesnė.
– Ekspertai iš buvusių kariškių ir teisėsaugos pareigūnų gretų jau pradžioje įspėjo, kad neparengti ICE pareigūnai neturi jokio supratimo, kaip tvarkytis ekstremaliose situacijose, o štai „profesionalūs“ aktyvistai puikiai moka kelti chaosą ir provokuoti pareigūnus, todėl išmonės atžvilgiu yra visa galva aukščiau už savo priešininkus.
– Taip ir buvo. Tikrai būta daug taktinių klaidų. Iškilo rimta dilema: nors dauguma amerikiečių palaiko deportacijas, jiems anaiptol nepatinka, kad gatvėse liejasi jų bendrapiliečių kraujas ir amerikiečiai žūva nuo pareigūnų kulkų. Be to, net ir tie amerikiečiai, kurie sako „deportuokite juos visus“, į visą reikalą pažiūri kitaip, kai tai paliečia pavyzdžiui jų kaimyną ar draugą.
– Ten, kur ICE talkino, juos „dengė“ vietos policija arba nacionalinė gvardija, incidentų būta daug mažiau arba jų visai išvengta. Siųsti ICE agentus į operacijas be tokios paramos dabar jau atrodo tiesiog kaip pareigūnų pakišimas.
– Tai yra vienas esminių momentų. Migracijos pareigūnams vietos teisėsaugos bendradarbiavimas yra būtinas, tačiau daugumoje pastarųjų atvejų matėme, kad pareigūnams net liepta nebendradarbiauti ir net trukdyti ICE veiksmams.
Turbūt galima sakyti, kad nieko nuostabaus. Aršiausi protestai vyko Minesotoje, kuri seniai yra „mėlynoji“ (demokratų) valstija. Be to, būtent ši valstija pasižymėjo priimant daugybę migrantų. Jei pamenate, būtent Minesotoje praeitų metų pabaigoje buvo atskleista didžiulė korupcijos schema, kurią „užkūrė“ migrantai somaliečiai. Todėl nenuostabu, kad D. Trumpo administracija nusprendė kaip tik ten mesti gausias ICE pajėgas.
Aiškiai tikėtasi pažeminti Minesotos valdančiuosius demokratus, tačiau pastarieji, tiek valstijos, tiek municipaliniame lygmenyse ėmėsi sabotuoti migracijos pareigūnų darbą. Kai kas tai net pavadino „pilietiniu karu“ ir tai ne taip jau toli nuo teisybės, nes Minesotoje ICE susidūrė su pasipriešinimu ne tik „iš apačios“ (kairuoliškų pažiūrų piliečių), bet ir „iš viršaus“ (valstijos valdžios ir Mineapolio merijos).
Valstijos gubernatoriui Timui Waltzui ir kitiems demokratams smurtas Minesotoje naudinga, nes nukreipė dėmesį nuo minėto korupcijos skandalo.
Daugumoje pastarųjų atvejų matėme, kad pareigūnams net liepta nebendradarbiauti ir net trukdyti ICE veiksmams.
– Nors demokratų pasipriešinimas buvo prognozuotas, D. Trumpas visos šios „kampanijos“ metu sąmoningai siuntė ICE daugiausiai į demokratų valdomus miestus. Kitaip tariant, D. Trumpas sąmoningai kėlė chaosą, kuriame jis paprastai klesti, tačiau šį kartą chaosas atsisuko prieš jį patį?
– Sutinku, kad konfliktas buvo neišvengiamas. Kuri pusė iš jo laimėjo? Manau, kad tai dar neatsakytas klausimas. Kaip minėjau, net ir deportacijas palaikantys amerikiečiai nenori riaušių ir kraujo gatvėse. Ir taip, jei pareigūnai būtų gerai parengti, veikiausiai nebūtų tokių tragiškų istorijų, kaip nušauto Minesotos slaugytojo Alexo Pretti atvejis.
Buvo klaidos ir administracija jas suvokė. Todėl ir visos operacijos „veidas“ Gregas Bovino buvo patrauktas toliau nuo akių. Todėl į Minesotą pasiųstas „migracijos caras“ Tomas Homanas, deeskalavęs situaciją ir paskelbęs apie šimtų pareigūnų atitraukimą. D. Trumpas niekada viešai nepripažins atsitraukimo, bet būtent tai ir įvyko.
– Faktiškai D. Trumpas tai pripažino – jo žodžiai „elgsimės švelniau, bet liksime griežti“ abiejų pusių buvo vienareikšmiškai suprasti, kaip nesėkmės pripažinimas.
– Be abejonės. Tačiau turiu omenyje, kad žinant D. Trumpo charakterį iš jo niekada neišgirsime tiesaus „man nepavyko“. Taktinis pralaimėjimas pripažintas ir iš klaidų pasimokyta. Manau, kad toliau veiksmams vadovaus tokie žmonės kaip Tomas Homanas, kurie veikia sumaniai ir nesimėgauja grynu jėgos demonstravimu. Taip pat tikėtina, kad daugiau dėmesio bus skirta ICE personalo parengimui, ypatingai tokioms situacijoms, kaip susidūrimai su protestuotojais.
Dabar chaosas veikia demokratų naudai ir jie nėra suinteresuoti deeskalacijoje. Juk ne paslaptis, kad BLM riaušės padėjo laimėti ir Joe Bidenui 2020 metais.
Dabar chaosas veikia demokratų naudai ir jie nėra suinteresuoti deeskalacijoje.
– Ką tokioje situacijoje darys D. Trumpas? Bandys nukreipti dėmesį, tai kaip? Ar jis turi kortų rankovėje?
– Neabejoju, kad tai bus ekonominės – socialinės temos, kaip pragyvenimo lygis, būsto įperkamumas, darbo vietos ir panašiai. Beje, šioje srityje taip pat ne viskas labai paprasta ir lengva. Iš vienos pusės, JAV ekonomika auga, bet „geri laikai“ nepasiekė visų visuomenės sluoksnių ir D. Trumpui reikia įtikinti rinkėjus, kad tik laiko klausimas, kol gerbūvis „nutekės“ nuo viršūnių iki paprasto žmogaus. Amerikiečiai su nerimu stebi DI kompanijų bumą, kuris matomas, kaip grėsmė netekti darbo ne juodadarbiams, o viduriniajai klasei – „mėlynosioms apykaklėms“.
Taigi, didžiausias iššūkis D. Trumpui šiais metais bus įtikinti žmones, kad pokyčiai ekonomikoje galiausiai jiems išeis į gerą. Matysime visko, nuo populistinių kalbų iki elementaraus rinkėjų „papirkinėjimo“. Ne veltui amerikiečiams jau žadama, kad jų kišenes tuoj papildys „pagerintas“ mokesčių grąžinimas. Matysime pastangas mažinti palūkanų normas ir įpūsti gyvybės nekilnojamo turto rinkai. Demokratai savo ruožtu be jokios abejonės šauks, kad ekonominė padėtis labai bloga, o visi pinigai suplaukia į oligarchų rankas.
(be temos)
(be temos)