Ko gero, kiekvienas, bent kartą apsilankęs Šiaurės Korėjoje, turėtų ką pikantiško papasakoti. Stebina ne tik pompastiški statiniai, šlovinantys šios komunistinės valstybės vadus, bet ir tai, kaip smarkiai ši šalis izoliuota nuo likusio pasaulio.

Iš Pekino į Pchenjaną

Kelionė į uždarą ir, atrodo, todėl daugelį smalsuolių itin traukiančią Šiaurės Korėją prasideda Pekine.

Viename iš Kinijos sostinės oro uosto terminalų, iš kur vyksta skrydžiai į Šiaurės Korėją, šmirinėja būrys pilkais ir juodais kostiumais apsirengusių žmonių. Dalis jų perka įvairius daiktus čia esančioje muitais neapmokestintoje (angl. "duty free") parduotuvėje.

Atpažinti, kad jie yra iš Šiaurės Korėjos, nėra labai sudėtinga. Daugelio švarkų atlapuose – ženkliukai arba su dabartinio Šiaurės Korėjos jaunojo lyderio Kim Jong-uno, arba jo senelio Kim Il-sungo, arba tėvo Kim Jong-ilo atvaizdais. Dar kito laukiančiojo skrydžio švarko atlape – ženkliukas su Šiaurės Korėjos vėliava.

Komunistinėje valstybėje šie asmenys garbinami tarsi dievai, kuriems pats visagalis suteikė valdžią.

Kiekvienas korėjietis turi didžiuotis, kad jų vadas – Kim Jong-unas, taigi ir nešioti jų atvaizdus matomoje vietoje, kad tai parodytų.

Dievaži, daug kas gali nutikti, jeigu to nepadarysi. Galbūt būsi apšauktas tėvynės išdavyste. Tuomet jau niekas neišgelbės nuo katorgos arba mirties bausmės. Ypač jei esi valdininkas, kurio likimas – vado rankose.

Atskridusios į Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną minėtos žmogystos, atrodo, kažkokie valdžios pareigūnai, nukeliavo į naujojo oro uosto ypač svarbių asmenų (VIP) zoną.

Jiems nebuvo taikyta jokių apsaugos procedūrų. Kiti lėktuvo keleiviai buvo priversti ilgai laukti, kol jų manta ir jie patys buvo nuodugniai patikrinti ir įregistruoti Šiaurės Korėjos pasieniečių.

Patikra spindinčiame Šiaurės Korėjos sostinės oro uoste – griežta. Kiekvienas atvykėlis kruopščiai apieškomas. Be to, būtina deklaruoti kiekvieną atsivežamą daiktą, ypač jei tai technika: nuo kompiuterio, muzikinio grotuvo iki mobiliojo telefono.

Jokio ryšio su pasauliu

Kita vertus, naudotis tais prietaisais – ir taip neįmanoma, nebent išskyrus muzikos grotuvą.

Šiaurės Korėjoje neveikia ne tik mobilusis ryšys. Be kita ko, neįmanoma prisijungti prie interneto.

Paskambinti į užsienį iš Šiaurės Korėjos gali tik užsieniečiai. Tiesa, būtina nusigauti iki tam skirtos specialios vietos, kur yra specialių telefono aparatų. Žinoma, kiekvieno pokalbio klausomasi ir jis įrašomas. Maža to, toks skambutis kainuoja gana įspūdingą sumą – maždaug 10 eurų už minutę.

Užsienio turistai taip pat gali išsiųsti elektroninį laišką, nors ši procedūra – gana neįprasta.

Tiksliau kalbant, reikia parašyti laišką anglų arba korėjiečių kalba, tačiau ant popieriaus. Tuomet jį pateikti specialiam centrui, kur jį perrašys kitas asmuo (ko gero, koks nors saugumietis), ir tik tada tas laiškas bus išsiųstas.

Šiaurės Korėjoje negalima naudotis internetu. Specialiose tam  skirtose interneto kavinėse leidžiama patekti tik į tam tikrus, kruopščiai režimo cenzorių atrinktus internetinius puslapius. Ir tarp jų tikrai nėra elektroninio pašto paskyrų, tokių kaip "Gmail" ar "Outlook". Net ir yra operacinių sistemų, kurias naudoja didžioji dalis pasaulio žmonių.

Taip siekiama ne tik užkirsti kelią vadinamosios žalingos informacijos, pavyzdžiui, pornografijos plitimui, kaip oficialiai tvirtina režimo prievaizdai, tačiau ir bet kokiai "neigiamai" informacijai apie tai, kaip gyvena likęs pasaulis. Ypač kaip žmonės gyvena kaimyninėje Pietų Korėjoje.

Juk tokia informacija vargu ar sutaptų su propaganda apie "iškrypusius" ir dėl to "grėsmingus Vakarus", kurią diena po dienos transliuoja valstybinės žiniasklaidos priemonės.

Galų gale, jeigu paprastas korėjietis matytų, kaip gyvena likęs pasaulis, jis gal net suabejotų Kim šeimos dieviškumu. O to leisti negalima.

Vado šlovinimas

Kad ir kur eitum, nuolat matysi rodomus vaizdus iš įvairių karinių paradų, dainų ir sporto švenčių, kurios vyksta Šiaurės Korėjoje.

Ir, savaime suprantama, kiekviename tokiame renginyje šlovinamas "tautos tėvas" Kim Jong-unas.

Štai šalies vadas lankosi kokiame nors fabrike šalyje, mokykloje, oro uoste. Jis ragauja delikatesus, pagamintus Šiaurės Korėjoje, išbando karinį lėktuvą, slidinėja naujame kurorte, padeda kaimo gyventojams.

Galima susidaryti įspūdį, kad Kim Jong-unas – visur ir visada.  Sakoma, Kim Jong-unas itin daug prisidėjo ir prie sostinės naujojo oro uosto pastato statybų – jis davė "neįkainojamų" patarimų architektams.

Valstybinė žiniasklaida, žinoma, skambiai apdainavo oro uosto atidarymą. Vaizdo siužete buvo matyti, kaip jaunasis lyderis, su žmona besilankantys oro uoste, dalija patarimus, kaip, jo manymu, turėtų atrodyti VIP asmenų salė. Dar jis išbandė restoraną pastate. Ten, regis, išgėrė kavos.

"Potiomkino kaimas"

Šiaurės Korėjos pažiba – sostinė Pchenjanas. Beje, šis miestas – ir pats ryškiausias taškas šalyje, matomas iš kosmoso naktį.

Tiesa, taip yra dėl to, kad, išskyrus sostinę, likusioje Šiaurės Korėjos dalyje elektros nuolatos stinga.

Žinoma, Pchenjane netrūksta modernių pastatų. Ypač jų daug važiuojant iš oro uosto į miesto centrinę dalį, regis, tam, kad turistai susidarytų geresnį vaizdą apie komunistinį "rojų".

Labiau įsižiūrėjus, tuose pastatuose tarsi niekas ir negyvena –   nėra nei užuolaidų, nei lempos sutemus dega. Toks įspūdis, kad šie statiniai pastatyti tik tam, jog sudarytų modernaus ir išsivysčiusio miesto įvaizdį. Realybė – visai kitokia.

Vienas iš ryškiausių tokių pastatų vaiduoklių – didžiulis piramidės formos dangoraižis, kuriame yra viešbutis, pačiame sostinės centre.

Stiklinis ir blizgantis, simbolizuojantis komunistinio Korėjos režimo didybę. Tiesa, šio viešbučio statyba prasidėjo dar prieš ketvirtį amžiaus. Ir tam buvo išleista milijonai dolerių. Deja,  darbai iki šiol nebaigti. Užtat atidarymas buvo kaip niekada pompastiškas.

Naktį Pchenjanas, įvertinant tai, kad Šiaurės Korėjoje trūksta elektros, gana įspūdingai apšviestas. Kita vertus, daugelyje gyvenamųjų kvartalų šviečia vos vienas kitas langas.

Šiaurės Korėjoje elektra – deficitas. Kai kuriuose pastatuose, kuriuose net 35 aukštai, net nėra įrengta liftų, nes jie naudoja per daug elektros. Tad kiekvienas tų pastatų gyventojas kulniuoja į viršų pėstute.

Vis dėlto Pchenjano gyventojai gali džiaugtis – transporto spūstis šiame milijoniniame mieste – retenybė.

Yra juokingų dalykų – policijos pareigūnas užtveria eismą tam, kad pagrindine gatve galėtų važiuoti svarbaus asmens limuzinas, nors jis ir taip būtų važiavęs, nes aplinkui buvo vos vienas kitas automobilis.

Korėjietiškas verslas

Užsienio turistai – pagrindinis Šiaurės Korėjos režimo užsienio valiutos šaltinis.

Būtent dėl to atvykėliams draudžiama keisti ir naudoti vietos valiutą. Viską jiems reikia pirkti amerikiečių doleriais, europiečių eurais arba kinų juaniais.

Tad kleisti sukčiavimas – nors vienas doleris atitinka maždaug 900 Šiaurės Korėjos vonų (nacionalinė valiuta), realiai konvertuojant kainas užsieniečiams viskas atsieina gerokai brangiau.

Sunku pasakyti, kiek iš tikrųjų paprastas korėjietis išleidžia pragyvenimui šioje šalyje. Tarkime, oficialiai dirbantis anglių kasykloje Šiaurės Korėjos darbininkas gauna apie 50 tūkst. vonų (55,5 JAV dolerių) per mėnesį. Kita vertus, Kinijoje pagaminti marškinėliai, kurie parduodami užsienio turistams, taip pat kainuoja 50 tūkst. vonų.

Tiesa, daugeliui prabangos prekių, kurias galbūt norėtų įsigyti Korėjos gyventojai, galioja specialūs leidimai. Pavyzdžiui, automobilį ar butą Šiaurės Korėjos gyventojai gali gauti tik iš valdžios. Ir tik tam tikros kategorijos asmenys šalyje gali įsigyti automobilį. Paprastai tai vietos verslininkai, valdančiųjų elitas, įžymybės arba korėjiečiai, turintys giminystės ryšių su Japonija. Ši grupė asmenų – reikšminga režimui finansiškai, tad juos galima pavadinti neliečiamais. Juk iš Japonijos į Šiaurės Korėją atplūsta režimui būtina užsienio valiuta.

Propaganda – dar vienas režimo užsienio valiutos šaltinis. Propagandiniai bukletai – itin mėgstamas turistų pirkinys.

Pavyzdžiui, vieno lankstinuko, kuriame vaizduojama kapitalistinė Amerika ir prieš ją kovojantys Korėjos darbininkai, kaina – net 25 JAV doleriai. Bet nemažai turistų, ypač iš Vakarų, neretai šiuos lankstinukus pasilieka sau kaip suvenyrus, keliančius jiems juoką.

Nors, tiesą pasakius, Šiaurės Korėjos gyventojams, ko gero, būtų sunku suvokti, kas ten tokio juokingo.